Praeities refleksijos literatūroje
LTLietuvos istorikų galimybės tyrinėti valstybės ir tautos praeitį sovietiniais metais buvo stipriai suvaržytos. Įvairios Komunistų partijos elito kuriamos taisyklės lėmė to laiko lietuvių istoriografijos kiekybinius bei kokybinius ypatumus491 ir kartu apsunkino istorikų galimybes imtis svarstyti ne ideologijos, bet atminties požiūriu svarbias temas. Sovietmečio lietuvių istoriografija, laviruodama tarp marksistinės-lenininės ideologijos rifų bei "prevencinio pozityvizmo"492 seklumų, vengė ir to, ką vokiečių kultūros istorikas bei istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas yra pavadinąs "istoriniu mąstymu", padedančiu individui ir kolektyvui reflektuoti savosios egzistencijos prasmingumą istorijos kaitoje. Aukščiau aptartos aplinkybės kai kuriuos rašytojus paskatino imtis istorinių siužetų aktualinimo, rekonstrukcijos, apmąstymo bei atpasakojimo. Svarbų darbą, bent iš dalies kompensuojant sovietmečio lietuvių istoriografijos negalias ir formuojant to meto visuomenės istorinę kultūrą, pavyko nuveikti ne tik rašytojams, bet ir dailininkams, muzikams, teatro bei kino režisieriams493. Šiame straipsnyje, pasitelkus penkių rašytojų kūrinius494, bus kalbama apie rašytojų pastangas prisidėti prie Lietuvos visuomenės istorinės kultūros kūrimo ir kolektyvinės tapatybės išlaikymo. [...]. [Iš straipsnio, p. 330-331]Reikšminiai žodžiai: Sovietmetis; Literatūra; Sovietmečio literatūra; Grožinė literatūra; Istorinė kultūra; Istorinė atmintis; Alegorijos; Sovietinė ideologija; Tapatybė; Istoriosofija; Soviet period; Lithuanian literature; Soviet literature; Fiction; Historical culture; Historical memory; Allegories; Soviet ideology; Identity; Historiosophy.
