Šiaulėnų krašto ūkis ir kalvystė

LTJau nuo XVI-XVII a., o ypač nuo XVIII a. Šiaulėnų krašte, pirmiausia dvarų ūkyje, kalvystė užėmė išskirtinai svarbią vietą. Kalviai buvo savaip privilegijuoti amatininkai - jie mokėjo dvarui tiek, kiek ir kiti miestelių ir kaimų gyventojai bei amatininkai, tačiau jie buvo atleidžiami nuo daugelio įvairių prievolių, pvz., nuo „gyoltif“ („gvoltai“ - pavarymai į skubos darbus) ir kt. Šiame krašte kalvystės kaip pelningo amato dažniausiai mokėsi 2-3 metus mažiau pasiturintys, neretai dvarų samdinių vaikai. Jų bendras išsimokslinimas buvo nedidelis, tačiau, jų profesinis pasirengimas, patyrimas ir gabumai leido sėkmingai pajusti šio krašto techninę pažangą. Jie sugebėjo patenkinti tiek dvaro, tiek kaimo poreikius. Dažnai jie buvo kalviai - mechanikai, kalviai - technikai ar mašinistai, o kartais vairuotojai ir, šiandieniškai tariant, universalūs mechanizatoriai. Be to, šiame krašte (kaip ir visoje Žemaitijoje) be kalvių profesionalų, buvo ir gabių savamokslių. Tai dažnai net stambūs ūkininkai, kurie turėjo po 30-40 ha žemės ir gebėjo ne tik meistrauti, bet ir kalviauti. Jie turėjo savo kalves (kartais kalves - medžio dirbtuves). Čia pateikti pavyzdžiai rodo, kad ir šiaulėniškiai kalviai jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sugebėjo nukalti įvairių geležies dirbinių, iš kurių ypač išsiskiria savitumu pasižymintys memorialiniai paminklai, kapų kryžiai. Šiaulėnų krašto kalvių nukalti kryžiai turi neabejotiną muziejinę meninę vertę, todėl jų išsaugojimu dera dar labiau susirūpinti. [Iš straipsnio, p. 309]Reikšminiai žodžiai: Kraštotyra; Kalvystė; Etnologija; Regional studies; Blacksmith; Ethnology; Blacksmith crosses.