Sakralaus ir demoniško miesto vaizdiniai lietuvių dramaturgijoje

LTLietuvių dramaturgijoje daugiau nei šimtas kūrinių yra susiję su miesto problematika. Šiame straipsnyje tyrinėjami simboliniai miesto vaizdiniai, miestui suteikiantys ypatingos veiksmo vietos statusą, išreiškiantys tam tikras vertybes, lemiantys veiksmo kolizijas. Plačiau tyrinėjamos dramos, kuriose miestas vaizduojamas kaip veiksminga galia, lemianti kūrinio dramatizmą. Miesto simbolika tyrinėjama remiantis Mircea Eliadės, Jurijaus Lotmano suformuluotais archetipiniais miesto vaizdinių kriterijais. Pirmoje straipsnio dalyje „Sakralusis miestas – Vilnius“ pristatomos dramos, kuriose sukuriamas idealaus miesto vaizdinys. Jis analizuojamas atskleidžiant dramose vaizduojamo miesto santykį su aplinkiniu pasauliu. Šventojo miesto padėtis erdvėje susijusi su miesto ant kalno (arba ant kalvų) paveikslu. Toks miestas yra tarpininkas tarp žemės ir dangaus, apie jį koncentruojasi pradžios mitai (įkuriant jį paprastai dalyvauja dievai), jis turi pradžią, bet neturi galo – tai „amžinas miestas“. Antroje straipsnio dalyje „Demoniškas miestas“ tyrinėjamos dramos, kuriose miesto simbolika išreiškia šventojo, idealiojo miesto priešpriešą – ekscentrišką, demonišką miestą, lokalizuojamą „kultūrinės erdvės „pakraštyje“: ant jūros kranto, upės žiotyse. Apie tokio miesto vardą telkiasi eschatologiniai mitai, žūties pranašystės. Straipsnyje siekiama atskleisti idealaus, sakralaus ir ekscentriško, demoniško miesto vaizdavimą dramaturgijoje, išryškinti pasikartojančius miesto vaizdinio elementus, bendriausiais bruožais nužymėti miesto įsivaizdavimo raidą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dramaturgija; Miestai; Sakralizavimas ir demonizavimas; Drama; City; Sacralization and demonization.

ENIn Lithuanian play writing, there are more than one hundred works related to city problems. In this article, the author examines symbolic images of city, which confer on city a status of a special location, expressing certain values, determining collisions of the action. The article examines in more detail plays, which depict city as an active power influencing dramatic nature of a work. City symbols are researched on the basis of archetypical criteria of city images, formulated by Mircea Eliadė, Jurijus Lotmanas. In the first part of the article “Sakralusis miestas – Vilnius” [Sacral city – Vilnius], the author introduces plays, which create the image of a perfect city. This image is analyzed by articulating the relation between city depicted in a play with a surrounding world. The location of a holy city in space is related to the image of a city on a hill (or hills). Such city is a mediator between the earth and heaven, myths about the beginning concentrate on such city (its foundation usually involves deities), it has a beginning, but does not have an end – it is an “eternal city”. In the second part of the article “Demoniškas miestas” [Demonic city], the author examines plays, where city symbols embody the image of a radically different – eccentric, demonic city, localized “at the edge” of cultural space: on the sea coast, river delta. The name of such city is associated with eschatological myths, prophecies of doom. The article aims to articulate portrayal of ideal, sacral, and eccentric, demonic city in play writing, to highlight repetitive elements of city imagery, describe in the most general terms the evolution in portrayal of city.