Stalinizmas
LTStalinizmo metai Lietuvoje sutampa su vėlyvojo stalinizmo klestėjimu Sovietų Sąjungoje, kurioje socialistinio realizmo reikalavimai literatūrai buvo įtvirtinti 1932-aisiais4. Iš karto po Lietuvos okupacijos 1940-ųjų liepą uždaryta Lietuvių rašytojų draugija. Jau rugpjūtį ją pakeitė Tarybų Lietuvos rašytojų sąjunga, kurioje aktyviausiai reiškėsi Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Liudas Gira. Antrosios sovietų okupacijos metu, dar nesibaigus karui, 1944 m. rugsėjo 26 d., Vilniuje sušauktas visuotinis Lietuvos rašytojų susirinkimas, o rugsėjo 27 d. įvyko laikinojo Lietuvos TSR rašytojų biuro posėdis ir išrinkta Rašytojų sąjungos valdyba. Jos branduolį sudarė 1942 m. kovo 11 d. Maskvoje įsteigtos laikinosios Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos nariai Kostas Korsakas ir Antanas Venclova. 1946 m. sekdama sovietinių rašytojų sąjungos įstatais, LTSR rašytojų sąjunga importavo socialistinio realizmo metodą, nurodžiusi jį kaip pagrindinį literatūros ir kritikos metodą, reikalaujantį "teisingo, istoriškai konkretaus tikrovės atvaizdavimo jos revoliuciniame vystymesi"5. Stalinizmo literatūros pabaigą apytikriai galima sieti su Stalino kulto kritika, kurią formaliai ženklina kaltinamoji Nikitos Chruščiovo kalba XX Komunistų partijos suvažiavime 1956-aisiais. Tačiau socrealizmo literatūros inercija truko žymiai ilgiau, anachronistinės formos publikacijos sušmėžuodavo net iki 8-ojo dešimtmečio6. [...]. [Iš straipsnio, p. 19-20]Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Sovietmečio literatūra; Stalinizmas; Socrealizmas; Istorija ir kritika; Rašytojai; Lithuanian literature; Soviet literature; Stalinism; Social realism; History and criticism; Writers.
