Atviruko kelias: nuo komercijos iki komunikacijos

LTAtviruko pirmtakė - pašto kortelė be voko, įteisinta 1869 m. Austrijos-Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje, - buvo komercinės paskirties, turėjusi perteikti trumpus dalykinius konkrečius tekstus. Vėliau paskirtis išsiplėtė. XIX a. pabaigoje paštų žinybų leistuose ir jų spaudais pažymėtuose atvirukuose daugiausia buvo miestų vaizdų. 1904-1905 m. leidus adresui ir korespondencijai panaudoti vieną atviruko pusę (reversą), o visą kitą pusę (aversą) skirti iliustracijai, atvirukai pradeda atlikti ne tik komercines, bet ir komunikacines funkcijas. Atgavus spaudą, lietuviškų atvirukų leidyba labai suintensyvėjo. Be minėtų funkcijų, jie atliko ir kitą vaidmenį - telkė tautą, vienijo, plėtė jos akiratį, priminė reikšmingus įvykius ar žmones. Sakysim, nuo pjedestalo nužengė kunigaikščiai ir karaliai ir ant jo žengė tie, kurie dirbo savo tautai, padėdami jai išlikti ir subręsti. Ir, kaip matome, nebūtinai žinomiausi. To meto Mečislovo Davainio-Silvestravičiaus ir Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygyno leistuose atvirukuose atsispindi ir jų pačių požiūris į savo laikmetį, kitaip sakant, žiūrovas (pirkėjas) ir leidėjas tampa vieno proceso ar įvykio dalyviais, kuriame visgi pirmuoju smuiku griežia leidėjas. [Iš straipsnio, p. 209-210]Reikšminiai žodžiai: 19 amžius; 20 amžius; Vilnius; Atvirukai; Leidyba; Lithuanian XIX-XX c. history; Vilnius; Atvirukai; Publishing.