Pranas Naujokaitis - literatūros istorikas

LTStraipsnyje analizuojama Prano Naujokaičio (1905-1984), baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukusio iš Lietuvos ir iki mirties gyvenusio JAV, literatūros istorijos darbai. Nors Naujokaitis yra išleidęs penkis poezijos rinkinius ir keturis romanus, bet literatūros istorijai jis svarbesnis kaip literatūros istorikas, parašęs keturių tomų veikalą Lietuvių literatūros istorija (1973-1976). Straipsnyje apibūdinama veikalo struktūra, medžiagos atrankos principai, kūrinių vertinimo kriterijai. Tai tradicinė literatūros istorija, besiremianti chronologiniu medžiagos išdėstymo principu, po įvadinių laikotarpio charakteristikų monografiškai pristatanti personalijas, palydimas bibliografinių duomenų. Istorijoje pateikiamos kūrybos charakteristikos yra senstelėjusios: Naujokaitis stengiasi likti bešališku vertintoju, bet sudėtingesnės poetikos modernizmo reiškiniai (pvz., Antano Škėmos romanas Balta drobulė ar Kosto Ostrausko, Algirdo Landsbergio kūryba) jam buvo nesuprantami. Reikšmingiausia šios Lietuvių literatūros istorijos dalis yra joje esantys faktiniai duomenys bei bibliografijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūros istorija; Vadovėliai; Išeivijos kultūrinė veikla; Literatūrinis gyvenimas.

ENThe article analyses the historical literary works of Pranas Naujokaitis (1905-1984), who expatriated from Lithuania at the end of the World War II and lived in the US until his death. Naujokaitis published five poetry collections and four novels, however, he is more important to the history of literature as a literary historian who wrote the four-volume work The History of Lithuanian Literature (1973-1976). The article describes the structure of the book, material selection principles and criteria for evaluating literary works. It’s a traditional history of literature based on a chronological principle of material presentation, monographically presenting personalities accompanied by biographical notes after introductory characteristics of the period. Literature characteristics proposed in the work are a bit outdated: Naujokaitis attempts to remain an impartial evaluator; however, the phenomena of more complex modern poetics (e.g. the novel The White Cloth by Antanas Škėma or the creative work of Kostas Ostrauskas and Algirdas Landsbergis) were incomprehensive to him. The most significant part of this work is the factual data and bibliographies.