Lenkų teatrinis gyvenimas Vilniuje XX a. pradžioje

LTLenkų teatrinis gyvenimas XX a. pradžios Vilniuje apima ke- liakryptę veiklą: menininkų draugijos „Liutnia", profesionalaus teatro ir kabareto. Prasidėjus carinės Rusijos represijoms prieš istorinių Lietuvos žemių gyventojus (1865), pagrindinis miesto teatras, veikęs Vilniaus Rotušėje, buvo rusų. Kitų tautybių miesto gyventojams vienintelė sceninės veiklos forma buvo slaptai organizuoti vadinamieji „gyvieji paveikslai". Lenkų tautybės Vilniaus gyventojai taip pat rengė vadinamųjų „skrajojančių teatrų" („teatr latający"), kuriuose vaidino mėgėjai, pasirodymus. [...] Šiek tiek vėliau itin išpopuliarėjo jaunimo organizuojami vakarai, vadinamieji „Susuktiniai" („Zawracalnie", nuo pasakymo: „zawracać głowę", t. y. „sukti galvą"). Juos organizavo leidėjai ir visuomenės veikėjai Zygmuntas Nagrodzkis ir Wacławas Makowskis. Pasirodymų metu skambėjo lenkų kompozitorių muzikiniai kūriniai, buvo pristatomi lenkų literatūros šedevrų fragmentai (Adomo Mickevičiaus Pono Tado, Henryko Sienkie- wicziaus Trilogijos) arba vieno veiksmo komedijos (tarp romantikų populiariausias buvo Aleksanderis Fredro). Nagrodzkio dėka skambėjo ir baltarusių poeto Pranciškaus Bohuševičiaus eilės originalo kalba3. Tokiuose vakarėliuose dalyvaudavo net 200 žmonių - gimnazijos mokinių, amatininkų, inteligentijos atstovų. Maždaug nuo 1894 m. „Susuktinius" pakeitė vieši „Amatininkų vakarai" („Wieczory Rzemieślnicze") Vilniaus Miesto salėje, kuriuos organizavo minėtasis Makowskis, leidėjas ir knygyno savininkas. Iki XX a. pradžios nelegalus teatras Vilniuje sujungė visų lenkiškai kalbančių visuomenės sluoksnių atstovus - tapo populiarus tarp dvarininkų, miestiečių, inteligentijos, amatininkų ir mokyklinio amžiaus jaunimo. [Iš straipsnio, p. 144-145]Reikšminiai žodžiai: Lenkai; Vilnius; Kultūrinis gyvenimas; Teatras; Kabaretas "Ach"; Polish; Vilnius; Cultural life; Theatre; Cabaret "Ach".