Apie (filosofijos) prigimtį

LTStraipsnyje aptariama graikiškojo filosofavimo genezė, t. y. nagrinėjamos pirmojo filosofijos teiginio susiklostymo prielaidos ir tų prielaidų numanoma teiginio prasmė. Filosofijos istorijoje nusistovėjusios pirmųjų filosofų teiginių interpretacijos kilmė siejama su Aristotelio filosofija. Teigiama, kad Aristotelis graikiškąjį filosofavimą jau visiškai įkurdina rašte. Iš rašto pozicijų Aristotelis žvelgia ir į pirmųjų filosofų ištaras, todėl suvokia jas vien kaip rašto (teorinio mąstymo) elementus. Straipsnyje daroma prielaida, kad filosofavimas prasidėjo ne kaip raštas, o kaip su žmogaus veikla susijęs tradicinis kalbėjimas. Filosofavimo kaip konstruktyvios kalbėjimo atmainos specifiką lėmė antikoje susiklosčiusi refleksijos situacija, kuri siejama su septynių išminčių imperatyvu „Pažink save!“ Parodoma, kad šis imperatyvas steigia skirtį tarp logo ir kosmo, kurią antikos išminčius išgyvena kaip sinkretinio gyvenimo vidujybės netektį. Straipsnio autorius interpretuoja filosofavimą kaip kalbėjimą ir veikimą, kuriais antikos išminčius siekia susigrąžinti ikirefleksinę būseną.Teigiama, kad sinkretinių mąstymo įgūdžių nepraradęs antikos išminčius savąjį filosofavimą linkęs aiškinti kaip pritapimo prie kosmo būdą. Kadangi refleksija įkurdina žmogų teorinio mąstymo erdvėje, tai pritapimo prie kosmo veiksmas tegalimas mąstymo plotmėje, todėl filosofavimą steigianti skirtis tarp logo ir kosmo besiplėtojančiame filosofavime nuaidi skirtimis kosme. Tačiau pirmieji išminčiai dar tikisi pilnatviško pritapimo prie kosmo ir tokio pritapimo regimybę jie dar pelno kosmo kaip grožio išgyvenimu, kurį Platonas ir Aristotelis sieja su nuostaba. Pirmoji kanonizuotoji filosofijos ištara interpretuojama kaip estetinį pritapimą prie kosmo referuojantis poetinis bylojimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Raštas; Priežastis; Refleksija; Kosmas; Pritapimas; Writing; Reason; Reflection; Cosmos; Partaking.

ENPaper deals with the genesis of Greek philosophy. The circumstances of the appearance of the first utterance in Greek philosophy and their impact upon its meaning are revealed. The traditional interpretation of the first utterances in the early Greek philosophy is attributed to Aristotle. The latter is said to have transferred Greek philosophizing totally into writing and subsequently to treat the first utterances as elements of writing. In the article, the suggestion is put forward that philosophizing did not begin as a writing but rather as a talking activity immersed in human activity in general. The specificity of philosophizing as constructive talking is related to the situation of reflection, caused by the imperative of the Seven Sages, namely by the imperative "Know thyself!". It is shown here that the imperative introduces the difference between logos and cosmos, which is experienced by a Greek Sage as a loss of sincretic life. Philosophizing is then introduced as an activity of talking, provoked by the will to reestablish the original sincretic state.The author argues that because of syncretist skills, this activity is treated by early Greek philosophers as a way of partaking in cosmos. As reflection conveys a philosopher into the realm of theoretical thinking, partaking in cosmos is possible only as a way of thinking. Consequently, the difference between logos and cosmos in philosophizing resolves itself in the differences of cosmos. Nevertheless, the first philosophers still retained some hope for complete partaking in cosmos, and they gained the illusion of such a partaking by aesthetic experience of cosmos, which was attributed by Plato and Aristotle to wondering. Consequently, the first utterance of Greek philosophy is interpreted in this article as a kind of poetic discourse that refers to the activity of aesthetic partaking in cosmos. [From the publication]