Латинская литература Великого Княжества Литовского и актуальные проблемы исследования письменного наследия ВКЛ

LTStraipsnio tikslas - remiantis bendra lotynų kultūros vystymosi eiga įrodyti, kad Lietuvos kultūra, kurios pagrindas tuo metu buvo lotynų kalba ir raštija, nuėjo tą patį vystymosi kelią, kurį nuėjo ir kitos šalys. Lotynų rašytinė kultūra buvo tarpininkė bandant perduoti kūrybinę lietuvių autorių energiją, tuo pačiu tai buvo savotiškas skatinimas pereiti į benruomenę autorių, kurie kuria jau ne lotynų, o lietuvių, lenkų, rusų ir kitomis kalbomis, tuo metu vartojamomis LDK. Tai buvo ilgas, iki šiol galutinai neištirtas, todėl iki šiol neaiškus procesas. Šio kelio analizė, viso bandymų arsenalo ir lotynų kultūros įsisavinimo laipsnių, jos vystymosi modelių aprašymas, pasak straipsnio autoriaus, taptų pozityviu įnašu į LDK kultūros tyrimus. Minėtuoju vystymosi etapu prasidėjo paskutinysis, „energetinio“ kūrybos centro perkėlimu iš Latinito į kitų kalbų terpę pasibaigęs sustiprėjimas. Remiantis minėtąja schema, galima suformuluoti hipotetinius Latinito vystymosi keturnarėje LDK kultūros sistemoje periodus: galima kalbėti apie lotynų raštijos plėtojimą valstybės kultūros dominavimui išlaikyti (XIII-XV a.); apie lotynų raštiją kaip apie keletos kultūrų veikimo liudininkę (XVI a. pr. ir vid.); apie lotynų raštiją kaip kūrybinių intencijų išraiškos terpę (XVI a. II pusė) ir galiausiai apie lotynų raštijos išplitimą į vakarus nuo Vilniaus (XVI-XVIII a. pab.). Satraipsnyje minima, kad „energetinio“ centro perkėlimas iš lotynų kalbos į kitas kalbines terpes LDK prasideda jau XVI a. Lyginant su lietuvių raštija akivaizdu, kad minėtasis procesas pasibaigė iš pradžių Mažojoje, arba Prūsų, Lietuvoje (XVIIIa.), ir šiek tiek vėliau – Didžiojoje Lietuvoje (XIXa).Reikšminiai žodžiai: Lotynų literatūra; Raštija.

ENThe article aims at summarization of the research situation evolving around the writings of the Grand Duchy of Lithuania in the Lithuanian Republic, also presenting both significant and relevant, as well as negotiable positions taken up by the Polish and Byelorussian scholars. As a rule, the relationship of the Latin writings to national culture is discused in terms of the binary nature of that culture. Such terms can and is applied to characterize the writings of the Grand Duchy of Lithuania, although not always allowing sufficiently detailed and deep revealing of the complicated processes and artefactual phenomena related to a state existing on the borderline between Eastern and Western cultures and its writing. Considering this, a quadruple cultural pattern is proposed for the study of the literature of the Grand Duchy of Lithuania, allowing evaluation of the Latin writings in relation to Ruthenian, Polish and Lithuanian parts of the heritage. According to the author, the Latin language and the Latin written culture of the 13th-18th centuries was a mediator transferring the creative energy to the Lithuanian writers and subsequently encouraging them to enter the creative community in other languages used in the Grand Duchy of Lithuania. The following stages of the Latinitas development in the quadruple cultural system of the Grand Duchy of Lithuania could be discerned: the cultural dominance of the Latin writings in the 13th-15th centuries; the Latin writings as indicators of interaction between several cultures (from the beginning to the middle of the 16th century); the Latin writings as reclaimed space for creative expression (the second half of the 16th century); the spread of the Latin writings Eastwards from Vilnius (from the end of the 16th to the 18th century). [From the publication]