LTNacionalinių kolektyvinių tapatybių, kaip akademinių tyrimų srities, reikšmė siejama su politiniais Europos integracijos procesais ir su Europos tapatybės problemos iškilimu. Apie 1999 m. įvykęs konstruktyvistinis posūkis iškėlė kolektyvinės tapatybės studijų svarbą, europeizacijos kontekste skatindamas reinterpretuoti susiformavusius nacionalinius įvaizdžius. 2004 m. Europos Sąjungos plėtra atkreipė dėmesį į Vidurio ir Rytų Europos regioną ir jo tapatybės klausimus. Pagrindinės temos, kurias pokomunistinės Vidurio ir Rytų Europos šalys pasitelkė interpretuodamos savo kolektyvinį tapatumą nacionalinėje ir Europos perspektyvoje: modernizacija ir atsilikimas, valstybės kūrimas ir etninių mažumų teisės bei istorinio Kito vaidmuo. Įvadiniame knygos straipsnyje aptariami Vidurio ir Rytų Europos kolektyvinės tapatybės tyrinėjimo modeliai, kurie atsispindi straipsnių rinkinyje. Nusakomi leidinyje tyrinėjama problematika, susijusi su Lietuvos ir kitų šio regionų šalių nacionalinės kolektyvinės tapatybės samprata ir politika po įstojimo į Europos Sąjungą. Taip siekiama konceptualizuoti nacionalinės ir europietiškos tapatybės santykį, abipusę sąveiką, numatyti ateities perspektyvas. Europos ir nacionalinės tapatybės aspektai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Tapimo europiečiu procesas vyksta nacionalinių formacijų kontekste, o valstybės bando spręsti savas problemas naujoje geopolitinėje aplinkoje.