Apie vienybę nacionalinėse istorijose

LTŠiame monografijos skyriuje pristatomi vienybės nacionalinėse istorijose tyrinėjimai. Konkrečiau kalbant, nagrinėjamos priemonės, istoriografiniuose darbuose pasitelkiamos kontinumo idėjai tautos istorijoje perteikti. Daugiausia dėmesio skiriama istoriniam (o ne erdviniam, instituciniam, etniniam etc.) tęstinumui nacionalinėse istorijose. Kitais žodžiais tariant, analizuojamas istorinio laiko kaip tęstinės struktūros konstravimas, kurį pasitelkus nacionalinės istorijos kuriamos kaip vieninga visuma. Plačiau nagrinėjama istorinio laiko sąvoka, tačiau trumpai apžvelgiamos ir aptariamos kitų tyrinėtojų pateiktos šios sąvokos interpretacijos. Kartu derėtų pažymėti, kad šiame skyriuje pristatomas tyrimas nepretenduoja į teorinę ontologinių kategorijų ar sistemų refleksiją, o perteikia empirinę analizę lingvistinių, literatūrinių ir loginių priemonių, kurias istorijos rašytojai naudoja tam, kad perduotų arba sukurtų tam tikro vientisumo idėją jų nacionalinėse istorijose. Kitaip tariant, šiame darbe nagrinėjami įvairūs kognityviniai ir edukaciniai aspektai veiksmų, atliekamų siekiant logiškai konstruoti nacionalines istorijas. Šis darbo skyrius teorinėmis įžvalgomis praplečia Darbų ir Dienų 60 numeryje išspausdintą straipsnį, kuriame daugiausia susitelkta į empirinę praktinių pavyzdžių analizę. Be to, pastaraisiais metais skaitydamas pranešimus apie šiuolaikinę istorijos filosofiją ir istoriografiją susidomėjau naratyviniu istorijos rašymo aspektu ir pastebėjau, kad keli naratyvinio konstravimo aspektai dar nebuvo pakankamai išnagrinėti. [Iš straipsnio, p. 111]Reikšminiai žodžiai: Vidurio Rytų Europa; Tautiniai naratyvai; Nacionalinės istorijos; Tarpdisciplininiai tyrimai; Central Eastern Europe; National Narratives; National Histories; Interdisciplinary Researches.

ENThis chapter investigates the unity in national histories. More precisely, it investigates the means adopted in historiographical works to construe and transmit the idea of a continuum in the history of a nation. Our study focuses particularly, but not exclusively, on the historical (rather than spatial, institutional, ethnical, etc.) continuity in national histories. In other words, we mainly investigate the construction of historical time as a continuous form on which national histories are construed as unitary. We do not intend to discuss the concept of historical time even though we have to debate the interpretations of this concept as formulated by other researchers. At the same time, this study is an empirical analysis of the linguistic, literary, rhetorical and logical means adopted by those involved in history-writing to transmit or create the idea of a sort of continuity in their national histories. In other words, the subject of this research is the investigation of various aspects of the cognitive and educative procedure meant to logically construe national histories. Delivering speeches about the contemporary philosophy of history and historiography, and being aware of the modern interest in the narrative aspect of history-writing, it became evident to me that several aspects of the narrative construction had not been satisfactorily investigated. There are several elements involved in the writing of a narrative work: the hero or anti-hero, the plot, the sequence and order of the events, the setting or environment, the language, etc. It seems to us that contemporary historians are studying almost exclusively the hero and the plot forgetting the importance of the language and of the manner events are chronologically, logically, or spatially connected.We decided to investigate specifically these neglected aspects by the means of an empirical analysis of a number of national histories and focusing mainly on works narrating the unity of Lithuanian history. We have individuated four types or methods for the construction of historical time continuity: religious (is probably the only extinct method since it is obsolete according to the modern perception of history); ethnic-genetic; spatial; factual. However, all of the approaches mentioned above could just be sub-categories of a general method to create continuity in national histries which can be defined by the label Logical construction of the unity. It is a way to create the idea of continuity in national histories that is based on linguistic and logic procedures influencing our cognitive function. We individuated three main types of such logic-linguistic artifices: 1. The implementation and abuse of the Occam’s Razor; 2. A process of deduction, logically inferring general laws; 3. Interpolation or induction, fitting new elements in already existing paradigms or models. It is precisely this logical processes and their influence on cognitive processes that we investigate in this study. [From the publication]