Gabrielio Naudé idėjų sklaida: moderniosios bibliotekos modelio beieškant
LTMokslininkas, gydytojas, eseistas, leidėjas, bibliotekininkas Gabrielis Naudė (1600-1653) parašė 1627 metų rugsėjį. Paryžiaus skaitytoją pasiekusią ir klasikine bibliotekininkystės istorijoje tapusią knygą "Patarimai kuriančiam biblioteką (toliau - "Patarimai"). Lietuvoje ilgą laiką žinomas pavadinimu "Patarimai, kaip įrengti biblioteką" veikalas grąžina mus prie tyro žinių šaltinio, kad, anot autoriaus, be tinkamų knygų neliktume "ant žvyruoto kranto" (Patarimai, p. 61), tausotume ir "įsimintume tai, kas geriausia". Naudė darbas gimė epochoje, kurioje humanistinės kultūros paakinti intelektualai kvietė permąstyti religines vertybes ir suvokti knyginės žinių apytakos reikšmę. Rankraštinė kultūra vertė "išklausyti tam tikro mokslo pagrindus", o sakytinę tradiciją nukonkuravusi spaudos kultūra ne tik iš esmės pakeitė "informacinę sąveiką Mokslo Respublikoje, bet ir padėjo pamatus naujam tikėjimui žmogaus gebėjimais įgyti pozityvių žinių apie gamtą ir jos Kūrėją". Būtent šiuo tikėjimu ir persmelktas Naudė veikalas, kviečiantis kurti universalią enciklopedinę biblioteką ir atverti ją visuomenei, skatinantis laisvą nuomonių sklaidą ir žinių sąveiką. Taigi Naudė, geometrine progresija augant spausdinai knygų ir informacijos srautui, kėlė bibliotekos, "žinių talpyklos", viešumo idėją, o ji imta įgyvendinti tik XIX amžiaus viduryje. Šiuo požiūriu darbas aktualus internetinę revoliuciją išgyvenančiai globaliai XXI amžiaus informacinių technologijų visuomenei. Kita vertus, "Patarimų" atsiradimo ir jame reiškiamų idėjų sklaidos istorinis ir kultūrinis kontekstas istoriografijoje vertinamas nevienareikšmiai.Antai socialiniame bibliotekininkystės ir informacijos mokslų diskurse Naudė veikalas apibūdinamas kaip mokslinis traktatas apie profesionalaus bibliotekininko vadovaujamą idealią biblioteką, pagrįstą racionalia komplektavimo politika, įsigijimų strategija, netgi kolekcijų ir personalo vadyba. Tokiam Naudė darbo vertinimui galėtume pritarti, jeigu pamirštume, kad XVII amžiuje bibliotekų istoriografija buvo antikvarinė, o aiškesnius kontūrus bibliotekininkystės mokslas įgijo tik XIX amžiuje. Juolab kad minėtoje istoriografijoje nutylima, kam (Paryžiaus parlamento prezidentui) ir kokį (kilnaus valdininko) bibliotekos modelį Patarimuose siūlė Naudė. Humanitariniame diskurse, pastaraisiais dešimtmečiais plėtojamame prancūzų istoriografų, Naudė idėjos vertinamos jas siejant su politinėmis XVII amžiaus pirmosios pusės Prancūzijos realijomis, įtvirtinusiomis bibliotekininko-filosofo - valdovo patarėjo ir "žinių vadybininko" - statusą ir sukūrusiomis valstybės ir bibliotekos sąveikos modelį besiformuojančioje absoliutinėje monarchijoje. Naudė Patarimai siejami ir su įtakingu humanistinei kultūrai atstovavusiu teisininkų ir miesto elito sluoksniu. Socialinės ir idėjų istorijos kontekste svarbūs įvairiais pjūviais aptariamos epochos knygos kultūrą nagrinėjantys Roger Chartier darbai, kuriuose kvestionuota parlamentarizmo įtaka Naudė Patarimuose siūlomam bibliotekos modeliui, akcentuotas autoriaus noras uždarus cabinet curieux ir cabinet choisi keisti visuomenei atviromis institucijomis. R. Chartier tyrinėjo ir rašytinės komunikacijos bei skaitymo ypatumus Prancūzijoje senojo ir naujojo režimų sandūroje.Pastaruoju metu istoriografijoje plėtojami "skaitymo strategijų kaitos" bei "informacinių bendruomenių" konceptai, pagal kuriuos Naudė veikalo pasirodymas siejamas su "informacijos sprogimu" - geometrine progresija augančiu knygų skaičiumi ir siekimu suvaldyti informacijos srautus. "Patarimai" pristatomi kaip pavyzdinis ir ankstyvas mokslinę informaciją sureikšminantis darbas, grįstas, skirtingai nei jėzuito Claude’o Clėment’o veikalas, modernia teorija ir bibliotekininkystės profesionalizacija. Taigi pažymėtinas išaugęs istoriografijos dėmesys tiek Naudė Patarimams, tiek autoriui, kurio biografijoje tebėra baltų dėmių. [Iš teksto, p. 171-175]Reikšminiai žodžiai: Gabrielis Naudé; Bibliotekos; Knygos; Gabriel Naudé; Libraries; Books.
