LTStraipsnyje keliamas klausimas, kodėl postmodernūs mąstytojai redukuoja filosofinį-pažintinį dialogą į galių kovą ir efektų žaismą, taip panaikindami filosofijai reikšmingą skirtumą tarp Sokrato ir sofisto. Laikantis nuostatos, kad šio skirtumo išlaikymas ir toliau reikšmingas filosofijai, siekiama kritiškai įvertinti, kokius padarinius filosofiniam dialogui turi minėto skirtumo panaikinimas, ir ieškoma argumentų, leidžiančių šį skirtumą legitimuoti. Klasikiniame platoniškame dialoge visuomet yra hierarchizuojantis matmuo – dialogo logos, pagal kurį galima įvertinti kiekvienos nuomonės dalykinį svorį ir pažintinę vertę. Šis logos, kaip bendras protas, taisyklės ir matas, buvo dialogo pagrindas ieškant bendros tiesos. F. Nietzsche’i atskleidus tiesos siekimą kaip valios galiai apraišką, atsiveria galimybė redukuoti filosofinį dialogą į valių galiai kovą. G. Deleuze‘ui išryškinus fenomenų simuliakrinį pobūdį, atsiveria galimybė redukuoti filosofinį dialogą į simuliacijos efektų žaismą.Valia galiai ir simuliacija pasirodo kaip gilesnė ir dialogą valdanti plotmė. Tačiau ar filosofinis dialogas dar lieka filosofiniu? Postmodernistinėms pozicijoms būdinga totalizuoti interpretaciją ir simuliaciją. Reikia grįžti prie dalykų duoties klausimo. Tai, kad patirčiai duotos tik interpretacijos, dar nereiškia, kad interpretacijos gali atsisakyti dalykiškumo. Remiantis H. G. Gadameriu ir G. Figaliu, galima skirti asimiliaciją ir interpretaciją. Pirmosios principas yra valia galiai, ji yra pasaulio įvaldymas ir užvaldymas. Antroji, nors ir gimininga asimiliacijai, išlaiko distanciją ir skirtumą dalyko atžvilgiu ir dėl kritinės refleksijos gali išlaikyti savo referentinę funkciją. Kritinė refleksija, nors ir negali būti galutinė ir absoliuti instancija, visgi geba skirti apgaulingą akivaizdumą (efektą) nuo patikimos evidencijos („pačių dalykų“). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sokratas; Sofistai; Nietzsche; Deleuze; Filosofinis dialogas; Socrates; Sophists; Nietzsche; Deleuze; Philosophical dialogue.
ENQuestion raised in the article is why do postmodern thinkers reduce philosophical cognitive dialogue to struggle of powers or the play of effects, thereby eliminating philosophically significant difference between Socrates and a sophist. While upholding the view that sustaining this difference is still significant for philosophy, the author attempts to critically assess the consequences abandoning this difference would have for the philosophical dialogue and seek the arguments for justifying this difference. The classical Platonic dialogue always contains an hierarchizing dimension – the logos of the dialogue, which allows to evaluate the factual weight and cognitive value of every opinion. This logos as the common reason, rules and measure has been the principle of the dialogue enabling the discovery of common truth. Once F. Nietzsche has revealed the pursuit of truth as a manifestation of the will to power, one has the possibility to reduce philosophical dialogue to the struggle of the wills to power.And once G. Deleuze has revealed simulacric character of phenomena, one has the possibility to reduce philosophical dialogue to the play of simulation effects. The will to power and simulation appear as a deeper realm governing the dialogue. But does philosophical dialogue remain philosophical? Postmodernists tend to totalize interpretation and simulation. One must return to the question of givenness of matter of fact. The fact that experience is given only interpretations, does not mean that interpretations can abandon facticity. According to H. G. Gadamer and G. Figal one can distinguish between assimilation and interpretation. The principle of the former is the will, and it is conquering and ruling of the world. The latter, though similar to assimilation, preserves the distance and the difference with regard to matters of fact, and in virtue of its critical reflection it is capable of keeping its referential function. [...]. [From the publication]