Algimantas Švėgžda ir Lietuvos tapybos kanonas

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTAlgimanto Švėgždos tapybos kūrinių albumą vartant pamečiui, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad yra du Švėgždos - guru, su jo išgryninta vokiškojo periodo kūryba - santūria, minimalistine - ir besiblaškantis, Lietuvos tapyboje savo vietos ieškantis kūrėjas, nepritapėlis tuomet, o ir šiais laikais priimtinas tik su išlygomis menininkas. Kai kas pirmenybę atiduoda vokiškojo periodo kūrybai. Ar tik ji vertinga, o visa kita, ankstyvoji sovietmečio laikų tapyba atsirado pakeliui į vokiškosios kūrybos monolitą? Visuminio Švėgždos kūrybos vaizdo vis dar nepriima gausus dailininko kūrybos bičiulių būrys, ir tai tęsiasi nuo pomirtinės dailininko kūrybos parodos 1996 metais, surengtos Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Lietuvos dailės muziejuje, vien tapybos rinkiniuose, saugoma per trisdešimt jo kūrinių, nutapytų aliejumi ir tempera (didžioji dalis sukurti ir įsigyti dar 1967-1979), taip pat akvarelių ir pastelių. Žinoma, dalis kūrinių - Rimo Vizgirdos portretas (1967), Muziejininko Petro Juodelio portretas (1968), dar vienas kitas - nėra etapiniai, svarbūs kūrybinės trajektorijos atramos taškai. Tačiau iš 43 kūrinių dauguma yra svarbūs ir reikalingi Lietuvos tapybos visumai. Beje, akvarelės dėl savito požiūrio, kitokių nei buvo įprasta „akvarelės kanone" uždavinių sprendimo nepateko ir į Lietuvos akvarelės istoriją. [Iš straipsnio, p. 200]Reikšminiai žodžiai: Švėgžda Algimantas; Tapyba; Grafika; Švėgžda Algimantas; Painting; Graphic Art.

ENThe Lithuanian painting style of the latter half of the 20th century is inseparable from the historically formed traditions of the ars artistic movement. During this period, the vitality of Antanas Gudaitis'lyrical expressionism and his idiosyncratic system of painting, based on his authority as a creator, expert and professor of art, was without equal not only within the context of Lithuanian painting, but in the broader world of Lithuanian art as well. Though adored by professionals, Antanas Samuolis'painting has, dueto various circumstances (the painter did not work as an educator, his creative career was on the short side and his creative legacy was not prolific in quantity), not had the impact one might have expected. It has not been influential either. However, one must admit, that Samuolis failed to create a painterly system of his own. Of the ars members, only Viktoras Vizgirda and Gudaitis succeeded in doing so, but neither went on to become the object of a targeted study, even though much has been written about Gudaitis' creative work as a whole. Vizgirda's contribution to the ars tradition and the influence he had on Lithuania's artistic scene in the latter half of the 20th century waned and eventually vanished once he became an emigrant across the Atlantic - his work was admired and appreciated but he had neither students, nor followers. [Extract, p. 212]