Altoriai ir kiti vidaus įrenginiai

LTViduklės bažnyčią puošia iškilminga medinių interjero įrenginių grupė: trys altoriai, sakykla, krikštykla, vargonų prospektas. Altorių ansamblis susiformavo 1844-1845 metais*, kun. Anupro Kalendos, Viduklės klebono 1834-1837 ir 1843-1891 m., rūpesčiu ir jo ilgamečio zakristijono, nagingo meistro Adomo Beinoriaus pastangomis. Vėliau bažnyčios vidų ne sykį remontavo, pertvarkydavo, papildydavo naujomis skulptūromis, paveikslais, apdailos detalėmis, tačiau ansamblio pagrindinės dalys liko iš esmės nepakitusios. Bažnyčios inteijero bendras vaizdas gana vieningas. Tuo pačiu metu galima apžvelgti XVIII a. barokinį didįjį altorių presbiterijos gilumoje, du XIX a. neobarokinius šoninius altorius, stovinčius ties navos ir presbiterijos sankirta, to paties amžiaus sakyklą ir XX a. krikštyklą, esančią šalia didžiojo altoriaus. Nors ansamblio dalys nevienalaikės ir menine prasme nelygiavertės, jos visos pasižymi saikingomis architektūrinėmis formomis, santūriomis proporcijomis, neperkrautu dekoru ir vyraujančia balta spalva. Inteijero dalis susieja kuklus architektūrinės kilmės dekoratyvinis elementas dentikitlos. Vienodos formos „dantelių” eilutės juosia šoninių altorių, sakyklos, vargonų choro karnizų pakraščius, navos piliorius ir net paveikslo, iškelto palubėje ant sijos, apvadą. Tikriausiai šią detalę, būdingą klasicizmo ir romantizmo laikų Lietuvos architektūrai, sutinkamą ir liaudies dailidžių darbuose, pradėta naudoti Viduklės bažnyčios interjere nuo XIX a. vidurio, o vėlesnių atnaujinimų metu kiti meistrai ją vėl įvairiai pakartodavo. [Iš teksto, p. 23]Reikšminiai žodžiai: Viduklė; Bažnyčia; Istorija; Architektūra; Sakralinė dailė; Viduklė; Church; History; Architecture; Sacral Art.