Jonas Basanavičius ir Lietuvos heraldika

LTŠiandien sunku rasti istorijos sritį, kurioje Jonas Basanavičius vienaip ar kitaip nebūtų pasireiškęs. Iki XX a. pradžios, jei neskaitysime fragmentinių Motiejaus Valančiaus užuominų apie Žemaitijos miestų herbus, Basanavičius buvo bene vienintelis išsamiau šiais klausimais lietuviškai rašęs autorius. Suprantama, kai kurie jo tyrinėjimai ir padarytos išvados šiandien gali kelti šypseną. Tačiau nereikia pamiršti, koks tuomet buvo Lietuvos mokslas. Daugelį dalykų teko naujai apmąstyti, apvalyti nuo svetimybių, perdėto kaimynų tendencingumo, rasti tinkamus lietuviškus žodžius vienam ar kitam reiškiniui apibūdinti, net sugalvoti naujus lietuviškus terminus. Prisiminkime kad ir tokius nekaltai atrodančius antspaudą ir spaudą, kurie buitinėje kalboje dar ir šiandien suplakami į vieną antspaudo sąvoką. 1905 m. Kęstučio antspaudą Basanavičius pavadino „atspauda jojo oficiališko segilo“ (lot. sigillum, antspaudas), tai yra aiškiai skyrė antspaudą ir spaudą, pirmąjį vadindamas lietuviškai atspauda, antrąjį - lotyniškai segiltd. 1907 m. tariamąjį Mindaugo antspaudą jis apibūdino dviem žodžiais sigilio atspauda, bet spaudui įvardyti greta lotyniškojo sigilio įvedė naują lietuvišką terminą - žymespaudis'. Pagaliau 1908 m., dar kartą rašydamas apie Kęstučio antspaudus, jis spaudą pavadino žymėspaudžiu, o antspaudui apibūdinti jau vartojo antspaudos ir antspaudo terminus. Taigi Basanavičiui spaudas - tai segilas, sigilis ir lietuviškas - žymespaudis, žymespaudis, o antspaudas - tai atspauda, po to - antspauda ir pagaliau - antspaudas. Žinoma, Basanavičiaus heraldikos, tiksliau heraldikos ir sfragistikos, darbų yra nedaug ir nesiekiame jų visų aptarti. Atkreipsime dėmesį tik į kelis svarbesnius jo straipsnius ir į kai kuriuos pastebėjimus, turinčius mokslinę vertę arba galinčius būti tolesnių tyrimų ir diskusijų objektu. [Iš teksto, p. 200]Reikšminiai žodžiai: Jonas Basanavičius; Heraldika; Sfragistika; Jonas Basanavicius; Heraldry; Sfragistics.