Mecenatystės slėpiniai
LTLabdara, aukojimas, geranoriška pagalba nelaukiant materialinio atlygio yra sudėtinės plataus reiškinio, vadinamo mecenatyste, dalys. Šio reiškinio prigimtis, ištakos, kaita, raiška ir motyvacija aiškinami skirtingai. Pavyzdžiui, senojoje Lietuvoje vartoti ne tik plačiai paplitę mecenato sinonimai fundatorius, geradaris, globėjas, donatorius, bet ir gynėjas, advokatas. Nors mecenatystę, tapatinamą su kultūrinės veiklos globa, linkstama nagrinėti ir vertinti atsietai nuo filantropijos ir labdaros, manytume, kad tai to paties reiškinio sudėtinės ir viena kitą papildančios dalys. Viskas priklauso nuo pasirinktos vertybių sistemos ir minėtų sąvokų hierarchijos bei vartojimo ypatumų. Mecenatystė Lietuvoje, jos istoriografijoje siejama su architektūros ir meno kūrinių užsakymais, kolekcionavimu, menininkų globa, muzikinės kultūros ugdymu, mokslo, kultūros ir meno institucijų funkcionavimu, reiškėsi įvairiais pavidalais ir įgavo skirtingas veiklos kryptis. Pavyzdžiui, XVIII-XIX a. Lietuvos muzikos mecenatystę nagrinėjusi Laima Kiauleikytė nustatė, kad muzikos mecenavimo atveju patronavimo, protektoriavimo, fundavimo, donatorystės terminai vartojami rečiau, o visus muzikos mecenatystės reiškinius (muzikų ugdymą, muzikos kūrybos protegavimą) lydėjo švietėjiško ir demokratėjančio turinio, bet archajiškų formų kultūrinės ambicijos. Prie bendrųjų visuomeninės-filantropinės veiklos ir švietimo krypčių yra priskiriamas mokyklų steigimas ir tinkamas jų aprūpinimas, taip pat stipendijų, bursų (bendrabučių) fundacijos; prie specialiųjų - leidybos ir spaudos rėmimas bei mokslo institucijų kūrimas ir išlaikymas. Pastarasis, itin svarbus punktas, apima paramą bibliotekoms, muziejams, kūrybinėms dirbtuvėms, mokslo draugijoms.Toji parama bibliotekoms ir kitoms atminties institucijoms (archyvams, muziejams) Lietuvoje buvo įvairiopa - steigiamos fundacijos, skiriami procentai nuo atitinkamos pinigų sumos, dovanojami knygų, kitokie rinkiniai ir didžiulės asmeninės bibliotekos - pavyzdžiui, Kazimiero Leono Sapiegos (Bibliotheca Sapiehana) ar Dominiko Sivickio (Bibliotheca Siwiciana). Pažymėtina, kad senojoje Lietuvoje mecenatystė buvo ypač svarbi, nes mokslo, švietimo ir kultūros institucijos veikė remiamos ne valstybės, o didikų ir Bažnyčios: susikūrė patronažinė klienteliniais ryšiais grįsta tarpasmeninių santykių sistema, kai klientas teikdavo paslaugas už protekciją, ir tik retais atvejais - už atlyginimą. Taigi asmenų ir institucijų veiklą, apimančią globą, protegavimą, funkcijas, dovanojimus, dažnai susijusius su kolekcionavimu ir/ar menine kūryba, ir vadintume mecenatyste, tačiau ji netapatintina vien su meno kūrinio užsakymu "sumokant pinigus". Mecenatystės reiškinys apima daugelį visuomenės gyvenimo sričių, taigi yra integralus labdaros procesas, kurio sudėtinė dalis - rinkinių dovanojimas. [...]. [Iš teksto, p. 160-161]Reikšminiai žodžiai: Mecenatystė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Rinkinių dovanojimas; Dokumentai; Patronage; Collection donation; Documents.
ENIn historiography, charitable, philanthropic work is primarily identified with commissioned art and architecture, which can be seen even now. Whereas the giving of books which we would treat as a greatly important part, not just of library-making, but of advancement of the larger society, is left on the margins of research. This phenomenon, which is hardly palpable and lacking in continuity, is even not regarded as patronage, although it is obvious that one can not only erect a library building, but to contribute to its collections, too. Thus, the benefactors, sponsors, patrons of the old Lithuanian memory institutions (archives, libraries, and museums) have been undeservedly forgotten. [...]. [Extract, p. 236]
