Patyrimo teritorija

LTStraipsnyje keliama hipotezė, kad patyrimas įmanomas ir savaip neišvengiamas tik tiesioginio juslumo teritorijoje, prie kurios fatališkai pririštas žmogus kaip štai šitas kūniškas individas, įeinantis į tiesioginį sąlyti su štai šituo daiktu, patyrimo akimirką atveriančiu savo nepašalinamą nežmogiškumą. Trumpas patyrimo apibūdinimas gali būti toks: tai bekalbė štai šito individo sandūra su absoliučiu nežmogiškumu, įsišaknijusiu vietovėje šiapus juslinio horizonto ir pasirodančiu daikto, kaip juslinės transcendencijos fenomeno, pavidalu. Taigi patyrimą reikia traktuoti kaip visišką instrumentinio santykio su daiktu priešybę. Tai reiškia, kad patyrimas negali būti pagaminamas ar kaip nors „padaromas“, todėl nuo Kanto laikų vyraujanti ir technomoksle įsitvirtinusi dirbtinio (laboratorinio) patyrimo, kaip pavyzdinio bet kokio patyrimo modelio, samprata turi būti atmesta. Pavyzdinė patyrimo teritorija yra ne laboratorija, fabrikas (ar jo prototipas – bažnyčia, dirbtuvė, vienuolyno celė, biblioteka), kompiuterio ekranas ar bet kokios rūšies „reality show“, o žmogaus rankų nepalytėti bekalbiai daiktai ir tokių daiktų ansambliai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Individas; Patyrimas; Juslinė transcendencija; Horizontas; Instrumentinis santykis; Individuum; Experience; Sensual transcendence; Horizon; Instrumental relation.

ENAuthor presents a hypothesis that experience is possible and even somehow inevitable exclusively in the area of direct sensuality. Man, as this particular body individuum, is fatally related to this area as he comes into direct contact with this particular thing that discloses its ineradicable non-humanity. Experience can be defined as a paralinguistic clash with absolute non-humanity which is rooted on this side of the sensual horizon and emerges in the form of a thing as a phenomenon of sensual transcendentality. Therefore, experience should be treated as a total opposite of instrumental relation with a thing. As experience cannot be produced or otherwise ‘made’, thus the conception of artificial (laboratorical) experience, which takes its origins from Kant and is rooted in techno-science, schould be discarded as an examplary model of any kind of experience. A specific area of experience should not be considered as a laboratory, a factory (or any of its prototypes such as church, workshop, monastery cell, library), a computer screen, or any other kind of ‘reality show’ but rather as mute things or ensembles of such things untouched by the human hand. [From the publication]