Sapiegos Lietuvos knygos kultūroje

LTKnygos, jų rinkiniai patikimai atspindi praėjusių amžių visuomenės kultūros lygį. Knygų turinys ir materiali forma (popierius, knygos apdarai, jų medžiagos, puošyba ir kt.) liudija istorinę asmens, visuomenės, valstybės dvasinės ir materialiosios kultūros vienovę. Knyga - išskirtinis, specifinis kultūros fenomenas - ir didingas, ir be galo trapus, pažeidžiamas, neatsparus laikui ir naudojimui: knygos grožio nepajusime jos neatskleidę, bet kiekvienas atskleidimas vertingą knygą gadina. Ypač iškalbi senoji knyga. Senosiomis paprastai vadinamos spausdintinės XV-XVIII a. knygos. Kiekvienos institucinės ar asmeninės bibliotekos prestižo reikalas susiskaičiuoti, kiek ji turi inkunabułu (XV a. leidinių), paleotipų (XVI a. pirmosios pusės knygų), aidų, elzevyrų, plantenų (iškiliausių Europos spaustuvių produkcijos) ir t.t. Knyga ir jų rinkiniai kaip niekas kitas daug ką pasako ir apie patį asmenį, tą rinkinį (biblioteką) surinkusį. Ne veltui teigiama, kad asmeninė biblioteka yra asmenybės dvasinis veidrodis, anot Oskaro Alberto Byrštato (Oscar Albert Bierstadt) - "speculum mentis suae". Ką liudija Lietuvos didikams Sapiegoms priklausiusios knygos? Ar jos buvo tipiški to meto visuomenės veidrodžiai? Koks buvo Sapiegų santykis su knyga? Ar Sapiegų biblioteka (bibliotekos) yra kuo nors išskirtinė kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratų bibliotekų kontekste? Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad apskritai kalbėti apie Sapiegų biblioteką (bibliotekas) sunku. Sapiegos - daugiašakė Lietuvos didikų giminė, ir kiekviena jos šaka, karta, šeima per kelis šimtmečius savo dvaruose buvo sukaupusios atskiras didžiules asmenines bibliotekas.Visos jos, be tipiškų tos epochos knygos kultūros bruožų, buvo itin individualios: skyrėsi leidinių rūšimis, žanrais, kalbomis, knygų įsigijimo istorijomis, savininko skaitymo interesais ir kt. Viename straipsnyje būtų neįmanoma aprėpti visos Sapiegų giminės bibliotekų istorijos, pagaliau tam trūksta ir informacijos. [Iš teksto, p. 150]Reikšminiai žodžiai: Sapiegos (Sapiega family); Senosios knygos; Sapiegų giminės bibliotekos; Old books; Sapieha family libraries.

ENThe Sapieha family over the course of several centuries had collected huge personal libraries in their estates. Each collection, apart from exemplifying the typical characteristics of book culture from that era, was particularly individual. Their uniting feature was that all the Sapiehas were bibliophiles. Evidence of this lies in the fact that all the surviving books bear provenience stamps and feature in the inventories of the Sapieha family’s property. The earliest knowledge of the Sapiehas’ printed books dates to the 15th century - ownership markings on the surviving books show that the Sapiehas owned incunabula. In Lithuanian cultural history the library of Lew Sapieha, Court Chancellor, Voivode of Vilnius and Grand Hetman and his three sons, located in Ruzhany (a town in the present-day Pruzhany district, Brest region of Belarus) is of especially great significance. In the will from 1655 of his youngest son, Deputy Chancellor Kazimierz Lew Sapieha (1609-1656) the library was bequethed to the Vilnius Jesuit Academy (3,000 books). The donation, called Bibliotheca Sapiehana, was greatly treasured and is considered second in importance after the book collection bequethed by Sigismund August to the Vilnius Jesuits. With the closure of Vilnius University in 1832 the books from Bibliotheca Sapiehana came to be dispersed throughout various libraries in the Russian Empire. Today the whereabouts of only a tenth, or 348 books, of the collection are known: 306 are in the Vilnius University Library, 21 are in the Vernadsky National Library of Ukraine, 11 are in the Library of the Russian Academy of Sciences in St. Petersburg, three are in the Wróblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, the Tartu University Library and the National Museum - Palace of the Grand Dukes of Lithuania each have two books, and the Lithuanian Institute of History, the National Library of Poland in Warsaw and the National Library of Russia.In St. Petersburg each have one book. Naturally, this list is not final and books from Bibliotheca Sapiehana may yet appear elsewhere. The surviving part of the Bibliotheca Sapiehana collection helps recreate the thematic and linguistic image of the former Sapieha library. It did not have a dominant thematic group. A third of the library consisted of historical and geographical works, records of travels (29%), and a similar amount of literature on philosophy, politics and economics (26%), with somewhat fewer books on military themes (9%), law (7%), literature (8%) and varia (11%). The library’s linguistic composition met with European book publishing trends of the time: books in Latin predominated, but there were also works in French, Italian, German, Spanish, Dutch and Polish. Comparing Bibliotheca Sapiehana with the Radziwiłł family’s Nesvizh ordination library catalogue from 1651 (where 787 books are recorded) we see that both private libraries of these magnate families of the Grand Duchy of Lithuania were similar in a thematic and linguistic sense. The surviving Sapieha books with their handwritten inscriptions and marginalia also reveal the personalities of these books’ owners as well as their particular bibliophilic relationship with books. Bibliotheca Sapiehana is a reflection of private libraries of the nobility from the Renaissance and Baroque eras, and is testament of European book culture traditions in the Grand Duchy of Lithuania. [From the publication]