Kelionė į Italiją ir jos atspindžiai XX a. pirmos pusės Lietuvos dailėje

LTItalijos trauka ir įtaka, ženklinusi Lietuvos meno, apskritai, kultūros istoriją, ėmė silpti XIX a. pabaigoje, o dar labiau sumenko XX a. pradžioje. Su Italija dėl autoritetingo meno centro statuso ėmė konkuruoti kitos šalys, ypač Vokietija ir Prancūzija, kultūrinės migracijos žemėlapyje iškilusios kaip svarbios meno atsinaujinimo, o kartu dailės švietimo, kolekcionavimo, prekybos, sklaidos vietos. XX a. žmonės Italiją ir toliau vertino kaip kultūriniam lavinimuisi svarbią šalį, bet vis labiau augo Italijos kaip atostogų vietos reikšmė. Istoriniuose miestuose, vasaros ir žiemos kurortuose buvo malonu ne tik pailsėti, bet ir užmegzti įdomių pažinčių, skaniai bei nebrangiai pavalgyti, pasidžiaugti saule ir jūra. Tarp dailininkų Italijos traukai, visų pirma, negalėjo atsispirti pagarba klasikai mitusios romantinės sielos. Auklėjimo tradicijos suformuoto kultūrinio idealizmo paveikti Petras Kalpokas, Sofija Romerienė, Kazimieras Stabrauskas, Kajetonas Šklėrius, Ignas Šlapelis, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius - kiekvienas savais keliais ir savo laiku lankėsi Italijoje. Vieni pasitenkino kartą pervažiavę šią šalį, kiti pabuvojo joje po kelis kartus, kai kurie net bandė ilgiau pagyventi. Italijos kaip meno lopšio šlove ypač nuoširdžiai tikėjo tie, kurie buvo ragavę akademinio lavinimo. Giliai įdiegtas supratimas, kad be Italijos gamtos ir miestų tiesioginės patirties bei pažinties su jos paveldu geru dailininku tapti neįmanoma, paskatino apsilankyti šioje šalyje Peterburgo dailės mokyklų suformuotus Lietuvos menininkus - Adomą Galdiką, Joną Mackevičių, Ludomirą Slendzinskį. [P. 89]Reikšminiai žodžiai: Dailininkai; Italija (Italy); Painters; Italia.