Italija XIX a. vidurio-antros pusės Lietuvos dailininkų gyvenime ir kūryboje

LTXIX a. Italijos, kaip Europos civilizacijos lopšio ir meno lobyno, pažinimo reikšmė nesumenko, nepaisant to, kad iškilo naujų pasaulinių meninio ugdymo centrų - Paryžiuje, Miunchene, Vienoje, Berlyne, Diuseldorfe... 1858 m. Italiją aplankęs Juzefas Ignacas Kraševskis pripažino: „Turtingiausi Europos muziejai neišmokys tiek, kiek vienas pasivaikščiojimas po amžinąjį miestą, viena kelionė po Italiją.“ Dėl šios priežasties į Italiją važiavo, ilgiau ar trumpiau joje gyveno ir dirbo visi stipendijas stažuotėms užsienyje gavę dailės akademijų absolventai. Dar daugiau jaunimo gilinti žinių į šią šalį vyko savo lėšomis ar remiami turtingų mecenatų. Kaip ir anksčiau, labiausiai juos traukė Roma, XIX a. tapusi menininkų iš viso pasaulio susitikimo, dažnai ir ilgesnės viešnagės vieta. Prisimindamas šešiolika Italijoje praleistų metų, lenkų skulptorius Antonis Madeyskis rašė: „Po daugybės kunigų ir vienuolių, tarptautinė dailininkų bendruomenė buvo gausiausia Romoje ir iš dalies davė toną amžinojo miesto gyvenimui. Dailininkai čia jautėsi kaip namie. Vidurdienį jie ateidavo pietauti į traktierių vilkėdami darbiniais drabužiais, o skulptoriai dar ir su popierinėmis kepurėmis ant galvų. Niekam tai netrukdė. Spalvingiausias eisenas ir labiausiai pašėlusias pramogas karnavalų metu, linksmiausias ir išradingiausias artišokų šventes balandžio mėnesį rengė dailininkai. Mylėjo juos romiečiai ir laikė savais, nežiūrėdami, ar tai buvo italai, ar svetimtaučiai. [P. 70]Reikšminiai žodžiai: Dailininkai; Italija (Italy); Painters; Italia.