LTKryždirbystė yra vienas unikaliausių lietuvių liaudies meno ir kultūros reiškinių. Ji išsiskiria formų įvairove, tų formų bei skulptūros meniškumu, vieta, kurią užėmė žmogaus ir bendruomenės gyvenime, etninėje kultūroje. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė UNESCO buvo įrašyta į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą, tuo įvertinant jos ypatingumą, gyvybingumą, tradicijų patvarumą. Pretenduoti į šį sąrašą gali tik tie objektai ir reiškiniai, kurie ypač būdingi tautos dvasinei kultūrai ir natūraliai yra išlikę iki mūsų dienų bei turi perspektyvą gyvuoti ir ateityje. Iš tiesų lietuvių kryždirbystė, išgyvenusi ilgus įvairių draudimų ir naikinimo laikotarpius (XIX a. II pusė-XX a. pradžios caro valdžios draudimai statyti naujus kryžius nešventintose vietose, t.y. ne šventoriuose ir kapinėse; juos toli pralenkė sovietmečio draudimai ir kryžių naikinimas: ko verti vien Kryžių kalno, Panų kalno ir kitų panašių vietų bei pavienių kryžių naikinimai, lankytojų ir kryžių statytojų persekiojimai), natūraliai išliko iki mūsų dienų. Išliko ne tik paprotys mediniu paminklu pažymėti svarbų gyvenimo įvykį, išreikšti prašymą, padėką, užsitikrinti apsaugą, pagerbti mirusiojo atminimą, bet ir meistrų kryždirbių potencialas. [...]. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Kryždirbystė; Kryžiai; Mediniai kryžiai; Mediniai paminklai; Koplytėlės; Koplytstulpiai; Kryždirbiai; Dievdirbiai; Ikonografija; Kryžių kalnas; Liaudies kultūra; Etninė kultūra; Tradicijos; Papročiai; Semantika; Simbolika; Kultūros paveldas; Lithuania; Cross crafting; Crosses; Wooden crosses; Chapels; Cross-weavers; God-makers; Iconography; Hill of Crosses; Folk culture; Ethnic culture; Traditions; Customs; Semantics; Symbolism; Cultural heritage.