Paminklas laisvei - erdvės ir daikto dilema

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTLaisvė ir nepriklausomybė yra esminis kiekvienos valstybės sociokultūrinis būvis ir istorinis įvykis. Šie du dalykai sutartinai gerbiami visų visuomenės narių kaip vertybių atskaitos taškas, arba vertybinė konstanta. Juos galima laikyti ašimi ar šerdimi, kuri ilgainiui apraizgoma sociokultūriniais papildiniais, vienaip ar kitaip išreiškiančiais ir iliustruojančiais tiek abstrakčiąją, tiek ir teisinę šių dviejų dalykų reikšmę visuomenei. Nors ta reikšmė ilgainiui kinta, o laisvės ir nepriklausomybės samprata pakartotinai apmąstoma ir diskutuojama kone nuolat, jų fundamentalumu ir svarba iš esmės niekada neabejojama. Tai nerevizuojama aksioma. Tokia ji ir turi likti... O kadangi laisvė ir nepriklausomybė kiekvienai valstybei yra esminis dalykas, atsiranda poreikis įamžinti jį visuomenei suprantamais pavidalais, įvaizdžiais ir objektais. Iš esmės tai yra įvykio, rezultato ar proceso svarbos deklaracija ir jos kodavimas kolektyvinėje atmintyje. Taigi susiduriama su abstrakčios idėjos (laisvė) ir teisinės deklaracijos (nepriklausomybė) vizualizavimo problema, kitaip sakant, su klausimu, kokiais meninės raiškos, erdvės formavimo ir simbolinės, semantinės kalbos būdais išreikšti šiuos du dalykus taip, kad jie, įgavę fizinį pavidalą, būtų suprantami, suvokiami ir priimtini visai visuomenei. Ši komunikacija yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių ir dėl šiuolaikinės visuomenės įvairumo, ir dėl demokratiško dialogo, kuris tradiciškai yra būtinas sprendžiant tokius klausimus mūsų laikais... Tačiau kaip rodo patirtis, ir pats sprendimas, ir jo rezultatas yra be galo problemiški.Kai sprendimo procese dalyvauja didelis kiekis interesantų, susitarti dėl konkretaus įamžinimo būdo, priemonių ir įvaizdžio yra praktiškai neįmanoma, nes kiekviena socialinė grupė konkrečius įamžinimo įvaizdžius suvokia šiek tiek skirtingai, be to, tiek laisvė, tiek ir nepriklausomybė jiems asocijuojasi su pernelyg plačiu spektru dalykų - nuo kovos už laisvę (proceso) iki sąmonės būvio ar kasdienės laimės (nepriklausomybės rezultato). Todėl tokiu atveju iškyla poreikis ieškoti universalios meninės kalbos ar universalaus įvaizdžio bei simbolikos - tai yra semiologinės sistemos, kuri vienodai aiškiai ir pakankamai konkrečiai transliuotų semantinį pranešimą visiems ir kurį visi vienodai perskaitytų. Tai nevienareikšmė problema, kurią reikia gvildenti, siekiant, kad tokių brangių ir esminių dalykų įamžinimas nebūtų primityvus, kičinis ar ciniškai pompastiškas... Kaip tik tokiais epitetais neretai galime apibūdinti dvidešimtmetę paminklų statymo praktiką. [...]. [Iš teksto, p. 28-29]Reikšminiai žodžiai: Paminklai; Kolektyvinė atmintis; Paminklų morfologija; Memorialai; Monuments; Collective memory; Morphology of monuments; Memorials.

ENFreedom and independence is every nation's fundamental sociocultural state of being and a historical event. They are looked at with due and equal respect by each and every member of society as a point of reference for true worth or, for that matter, as a constant of values. They could be seen as a core that is eventually wrapped with sociocultural complements that, one way or another, express and represent to the society both the abstract and the legal significance of those two concepts. And even though their meaning changes with time, and the conception of freedom and independence is reconsidered and discussed over and over again, their fundamental significance as such is never really questioned. It is a 'i unrevised axiom, and it should stay so. And since freedom and independence are essential for every nation, there is a need to commemorate it in the form of commonly comprehensible shapes, images, and objects. It is indeed a way of declaring the importance of an event, a result, or a process, as well as encoding it in collective memory. It thus raises the issue of the visualization of an abstract idea (freedom) and a juridical declaration (independence), or, to put in other words, it poses the question of what means - i.e. of artistic expression, spatial shaping, or symbolic, semantic language - should be employed to present and materialize those two concepts in a way that is comprehensible, perceivable, and acceptable to the entire community. This kind of communication is one of the most challenging tasks, due to both the diversity of contemporary society and the democratic dialogue which, as tradition goes, is nowadays required when dealing with similar problems.Judging from experience, however, the decision itself and the result it brings are very problematic. As the making of this decision involves a great number of interested parties, it is practically impossible, as far as commemoration is concerned, to choose one particular way, means, and image because each social group has a different understanding of how it should be done. Moreover, they associate both freedom and independence with a wide range of things - from a fight for freedom (a process) to a state of consciousness or daily joy (a result of independence). It thus creates a nee d to look for a universal language of art, or universal image and symbolism, i.e. a semiological system that would translate a message to everyone in a clear and straightforward manner, so that everybody would understand it. It is an ambiguous problem that needs to be tackled in order to prevent the commemoration of such precious and fundamental things from being primitive, kitsch-like, or cynically pompous. These are, indeed, rather suitable epithets to describe the twenty-yearold practice of building monuments in Lithuania. [Extract, p. 49-50]