Vilniaus miškas : in memoriam
- Lietuvių kalba / Lithuanian
- Anglų kalba / English
LTAtmintin Vilnius įsirėžė išaugęs iš miško, kurio kirtavietėje jis vėliau buvo paskelbtas akmens miestu. Pasak kronikose užrašytos legendos, gyvenvietė iškilo aplink pagonišką šventyklą, saugomą šventosios senųjų ąžuolų giraitės. Miško, be abejo, būta pirmojo Vilniaus paminklo, kadangi krikščionims paskelbus pergalę prieš vietines dievybes, svetimšalių prelatų įsakymu senieji ąžuolai buvo nukirsti siekiant užkirsti kelią praeičiai. Sutarčiai tarp miesto ir naujojo tikėjimo įtvirtinti, kirtavietėje buvo pastatyta Katedra - lietuviškųjų Kristaus namų pamatinis akmuo. Ir vis dėlto miškas greta savo topografinių giminaičių - upių, upeliukų ir kalvelių - išsaugojo jaudinančią, nostalgišką galią. Medžiai, tiesa, dabar jau nugenėti ir įsprausti į kryžiaus formą, buvo paversti miesto ženklais. Ištisus amžius, bemaž visą miesto gyvavimo laikotarpį, į miestą iš aukštai žvelgė pulkelis medinių kryžių, pastatytų ant vienos iš kalvelių netoli Katedros žuvusiems katalikų misionieriams atminti. Lietuviški dievai gyveno medžiuose, o iš rąstgalių buvo kūrenami laidotuvių laužai mirusiems pagonių šventikams išlydėti. Aukojimo laužai greičiausiai buvo deginami pilies kalno papėdėje, netoli dviejų upių santakos. Iškelti kryžiai taip pat turėjo priartinti Vilnių arčiau dangaus, nors pomirtinis gyvenimas tuomet jau buvo perkeltas aukštai virš debesų, kur augantis miestas jo nebeįžiūrėjo. Vis dėlto krikščioniškas paminklas buvo dangaus valioje: kryžiai dūlėjo juos ardant lietui, ledui ir vėjui, kartu dūlant ir faktams apie legendomis apipintas kankinystes. Tokiu būdu Vilnius tapo panašus į lietuviškas, iš medžio išskaptuotais antkapiais nusagstytas kaimo kapinaites, kur dar ne taip seniai akmuo buvo egzotiškas ir akį rėžiantis svetimkūnis.Juk Vilniuje, kaip ir likusioje Lietuvos dalyje, gamtinis irimas buvo neatsiejama atminimo dalis, o kiekviena nauja karta jautė pareigą išdrožti savo kryžių, idant nenutrūktų miesto istorija. 1916 m., vykstant Didžiajam karui ir užėjus naujai svetimšalių okupacijai, tradicinius medžio dirbinius užgožė inžineriniai pasiekimai. Po dešimtmečius trukusios atminties korozijos, Trijų kryžių paminklas buvo prikeltas, tik šįkart jis statytas iš cemento, turėjusio apsaugoti legendą apie misiją ištikusį baisų likimą nuo gamtos išdaigų. Tačiau cementas gamtos nepranoko ir stabilumo paminklui nesuteikė. Betone įmūrytai krikščioniškajai miesto kilmės istorijai buvo pašykštėta ilgaamžiškumo - ji tik vos pergyveno dailidžių iš medžio išskaptuotus atminties liudijimus. 1950 m. didžiulis paminklas buvo susprogdintas, o 1989 m. prisikėlė jau iš kitos medžiagos. Abiem atvejais - ar tai būtų sovietmečio negandos, ar Lietuvos pergalė - radikalūs pokyčiai to meto ideologinėje padangėje gamtos jėgas nustūmė į šalį. Miškui išsižadėjus istorijos pasakotojo vaidmens, akmens amžiui atsivėrė kelias į atminties sodą. Ieškant konkrečių istorijos įrodymų, medžiai nebeteko atminties galios: retkarčiais jie vis dar iškyla kaip priešprieša prarastai atminčiai, bet gimtąja šnekta nebeprabyla. Šiuolaikiniame Vilniuje miškui vietos nėra; jis dyla iš atminties horizonto kaip tas išsižadėtas blėstančių, primirštų dievybių panteonas. [...]. [Iš teksto, p. 15]Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Vilniaus paminklai; Vilniaus miškas; Vilnius; Monuments of Vilnius; Vilnius forest.
ENVilnius came into memory out of a forest, in whose clearing it was proclaimed to be a city of stone. According to a chronicled legend, a settlement grew up around the site of a pagan temple protected by a sacred grove of ancient oak trees. The woodland, undoubtedly, was the first monument of Vilnius, for when Christians declared victory over the local divinities, foreign prelates ordered the felling of the oaks to prevent a return of the past. To seal the covenant between the city and the new faith, a cathedral was built in the place of the clearing - a headstone for the house of Christ in Lithuania. Still, the forest, alongside its topographical siblings, rivers, streams and hillocks, has retained its evocative, nostalgic powers. Trees, only this time, cut, trimmed and bonded into the shape of a cross, were turned into an urban landmark. For centuries, indeed, for most the city's existence, a flock of wooden crosses, erected on one of the hills near the Cathedral in commemoration of slain Catholic missionaries, has hovered high above the cityscape. Lithuanian deities dwelled in trees, and wood logs were used to fuel funeral, memorial bonfires of pagan dignitaries. The sacrificial pyres most likely were located at the foot of the castle hill, someplace near the confluence of the two rivers. Likewise, the elevated crosses were meant to deliver Vilnius closer to heaven, although this time, the afterlife was put somewhere above the clouds, out of sight of the growing city below. Still, the lifespan of the Christian monument was commanded by changes in the sky, with rain, ice and wind taking down the crosses alongside the factual decay of fabled martyrdom. In this, Vilnius took after a traditional Lithuanian rural cemetery, filled with wooden-carved grave markers, where, up until fairly recently, stone was an exotic - intrusive and loud - memory object. In Vilnius, then, as much as in the rest of.then, as much as in the rest of Lithuania, organic, forest-like corruption was a familiar way of remembering, with each new generation obliged to make a new cross to keep the city's history in place. In 1916, during the Great War and a fresh foreign occupation, traditional woodwork was traded for an engineering feat. After decades of memory corrosion, the monument of Three Crosses was resurrected in mortar, rescuing the cmel legend of the mission from the whims of nature. The replacement of the bucolic with the concrete did not lead to monumental stability. The cemented Christian genesis of the city was short lived, barely outlasting the memorial life of a carpenter's deeds. The massive monument was dynamited in 1950, only to be resurrected, in a different material, in 1989. In both instances, in its Soviet martyrdom and Lithuanian victory, natural forces were pushed aside by sweeping changes in the ideological climate of the era. Still, the retreat of a sylvan account of the past has shuffled in a Stone Age in the landscape of memory. In the search for concrete evidence in history, trees lost their ability to make a stand: wood still appears occasionally as a temporary antidote to memory lost, but no longer speaks the dialect of the native world. The forest has no place in contemporary Vilnius, thinning out from the memory-scape like a forsaken pantheon of expiring, half-forgotten daemons. [...]. [Extract, p. 37]
