Pradinės mokyklos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kryptys Lietuvoje 1918-1940 m.

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTStraipsnyje nagrinėjamos Lietuvos Respublikos pradinės mokyklos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kryptys pirmaisiais nepriklausomos valstybės egzistavimo metais bei jų kaitos ypatybės tolesniame švietimo reformos raidos kontekste. Remiantis to meto švietimo dokumentais bei archyvinės medžiagos analize yra teigiama, jog pirmaisiais Lietuvos Respublikos (1918-1940) gyvavimo metais pedagoginių kursų pobūdį lėmė mokytojų trūkumas bei labai žemas jų išsilavinimo lygis. Dėl to kursai dažniau atliko ne kvalifikacijos kėlimo, bet bendrojo parengimo mokytojų funkciją. Jų turinio pagrindą sudarė bendrojo mokyklinio lavinimo dalykai. Nuo 1922 m. pedagoginius kvalifikacijos kėlimo kursus imta kreipti pedagoginio prusinimo linkme. Jų turinį siekta glaudžiau derinti su praktiniais metodiniais mokyklos poreikiais (aplinkotyrinio, kraštotyrinio mokymo, praktinių pažinimo, tyrimo įgūdžių formavimo ir kt. ) ir bendra vykstančios švietimo reformos kryptimi („darbo mokyklos“ praktinių idėjų pritaikymo, ugdymo aktyvizavimo, savarankiško darbo įgūdžių formavimo ir kt.). Antrąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kai pasikeitusi ekonominė bei kultūrinė situacija sudarė sąlygas mokytojams įgyti geresnį bendrąjį ir pedagoginį išsilavinimą, kvalifikacijos kėlimo kursų paskirtis kito. Pagrindiniu jų tikslu tapo pedagogų jau įgytų žinių ir kvalifikacijos gilinimas įvairesnėmis, tačiau siauresnėmis, daugiau specializuotomis kryptimis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pradinės mokyklos; Mokytojai; Kvalifikacija; Primary school; Teacher; Qualification.

ENThe article analyses the qualification improvement trends of primary school teachers of the Republic of Lithuania during the first years of independent state existence as well as change peculiarities in the context of the further progress of the education reform. On the basis of education-related documents and archive materials of the time, it may be suggested that during the first years of existence of the Republic of Lithuania (1918-1940), the nature of courses for pedagogues was determined by the lack of teachers and low level of their education. Due to this reason, the courses mostly corresponded to the function of general training of teachers the rather than improvement of their qualification. The core content was comprised of the general school education subjects. Since 1922, qualification improvement courses for pedagogues were directed towards further development. It was aimed to closely coordinate the content of courses with practical methodological needs of schools (environmental and regional studies, practical cognition, research skills formation, and etc.) and the general direction of the education reform (application of practical ideas of a “labour school”, activation of education, formation of independent work skills, and etc.). During the second decade of the Lithuanian independence, when the change in economic and cultural situation created conditions for better education of teachers, the mission of qualification improvement courses changed. Improvement of already gained knowledge and qualification of pedagogues in more varied although streamlined subjects, has become the key objective of such courses.