Lietuviškos kilmės Latvijos vietovardžiai

LT1. Lietuvių Latvijoje įsikūrimo laikas mokslinėje literatūroje nurodomas nuo IX iki XVIII amžiaus. Pagal tai skiriame keturias mokslininkų grupes. 2. Daug duomenų apie Latvijos senbuvių lietuvių istoriją ir kalbą tenka rinktis iš vardyno, kuris susidarė XVI-XVIII a. Dabartinių Latvijos lietuvių dauguma atsikėlė per paskutiniuosius 130 metų ir pastebimesnės įtakos vardynui neturėjo. 3. Skiriami leksiniai, darybiniai, fonetiniai lituanizmai. Pastarųjų yra 4 požymiai. Dauguma lituanizmų yra Latvijos pasienyje su Lietuvos Respublika, kur stipriausia buvo lietuvių kalbos įtaka ir ilgiausiai išliko lietuvių kalba. 4. Latgaloje lietuviai daugiausia kūrėsi, mūsų nuomone, XIII-XVII a. Ciskodo lietuvninkų šnekta išnyko iki 1990 m., o Kraslavos (Uodegėnų) šnekta dar išsaugota. 5. Latvijoje yra per 2000 gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų), kurie turi lietuviškos kilmės šaknį, priesagą, priešdėlį. 6. 'Гагр minėtų lituanizmų buvo per 800 oikonitnų su priesaga -išk-. Daugelio šių oikonimų šaknis yra nelietuviška. Daugpilio rajone, kur iki XIX a. pabaigos lietuvių kalbos plotas siekė Dauguvos upę, oikonimų su priesaga -išk- yra daugiausia, šiame plote priesaga -išk- labiausiai buvo paplitusi (ir gretimuose Zarasų, Ignalinos, Breslaujos rajonuose).7. Oikonimų rinkinyje „Latvijas ciemi“ (Riga, 2007) aptikome per 100 aiškesnių vardyno lituanizmų, kurie vartojami iki šiol. Daugelį jų su etimologijomis ir komentarais pirmą kartą skelbiame šiame straipsnyje. 8. Latviškus ir lietuviškus vietovardžius kartais sunku atskirti dėl šių priežasčių: nemažai giminiškų baltų kalbų žodžių ir jų sudėtinių dalių yra bendri; daug žodžių yra adaptuoti, pritaikyti prie latvių kalbos; vietovardžių su priesaga -išk- pradžia dažnai nebesisieja su lietuvių kalba. 9. Latvijos senbuvių lietuvių šnektos - ilgai beveik netirtas indoeuropiečių kultūros turtas. Būtina jį aktyviau bendromis mokslininkų pastangomis tyrinėti, dėstyti ir išsaugoti. [Iš straipsnio, p. 411-412]Reikšminiai žodžiai: Asimiliacija; Kalbos istorija; Latvija (Latvia); Migracijos; Oikonimai; Senbuvių lietuvių šnektos Latvijoje; Vietovardžiai; Assimilation; Dialects of old settlement Lithuanians in Latvia; History of language; History of the language; Latvia; Migrations; Oikonyms; Place names.

ENThe most interesting locations of the Lithuanian language, marked by original dialects, can be found on the right bank of the river Daugava in the southeast of Latvia. The most distant location of the Lithuanian language, or the old settlement, is in the rural areas of Sakstagalis (the district of Rėzekne). This area includes Ciskodas (Tiskadi) thatis 110 km away from the Lithuanian border. 300-400 Lithuanians lived in the villages (64 farmsteads) of the rural district of Ciskodas inl851. In 1977, about ten eldest people could speak Lithuanian; whereas only two could do so in 1986. In 1925, 300 old residents spoke Lithuanian in the areas of Uodcgcnai (the district of Kraslava, Ižvaltas), 60 km from the Lithuanian border but only 5 could speak Lithuanian there in 1988. In addition to Uodegėnai, 6-9 smaller villages are mentioned among those places where population spoke Lithuanian. The Lithuanian language was also in use until the middle of the 19lh c. on the left bank of the river Dauguva (officially, Daugava) between Varnavičiai (the district of Kraslava) and Alūkšta (the district of Daugpilis). Thus the districts of Daugpilis and Kraslava are seen as part of the area of the Lithuanian language. Kazimieras Būga counted almost 800 place names with the suffix -išk-, that stretch far into East Latvia up to Rėzekne. It is believed that only Lithuanians out of all the Baltic tribes had place names with this suffix. It is interesting that the highest number of this suffix can be traced in the area between Obeliai and Brcslauja, e. g. the number increases closer ever to Lithuania.In the 18th-19th c. Lithuanians must have populated most of the present district of Daugpilis surrounded by Subačius, Bcbrinė, Kalupė, Malinovka, and Kaplava (there were 20-55% place names with the suffix -išk- in 1920) in the north. According to Safarevicz (XX), the Lithuanian language disappeared in the areas not long ago, with less than 12% of place names with -išk-. The areas with 4- 12% of the place names suffixed by -išk- show the old boundary of the Lithuanian language. Kalupc-Silajaniai-Malinovka (along the Daugpilis-Rėzeknė highway) and Asūnė in the northeast of the district of Kraslava cut in the areas of Letgalia once populated by the Lithuanians, where the place names with the suffix -išk- have remained. The area of the Lithuanian language includes many places extending as far as Garšvinė, Rubinai, Dvietas, Ciskodas, Uozuolmuiža, Ižvaltas, Asūnė and Piedruja. [From the publication]

• Latvijos vietovardžiai su -g-, -k- šaknyje: lituanizmų problema / Laimutė Balode. Baltų onomastikos tyrimai : Aleksandrui Vanagui atminti / sudarė Laimutis Bilkis, Alma Ragauskaitė, Daiva Sinkevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006. P. 33-46.
• Lietuvių kalbos paribio šnektos : (fonologija) / Kazimieras Garšva. Vilnius : Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. 391 p.
• The Concept "Lithuanians" in the cultural environment of Latgale / Antra Klavinska. Filologija. 2013, Nr. 18, p. 93-106.
• Vietovardžių žodynas / [rengė. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 462 p.