Akmens amžiaus žemdirbystės ir gyvulininkystės raida pagal paleobotaninių tyrimų duomenis

LTPriešistorinio žmogaus ūkinės veiklos poveikis augalijai sudėtingas ir daugiafazis. Pirmasis priešistorinio žmogaus įtaką augalijai ėmė nagrinėti I. Iversenas (1941), kuris Danijos holoceno antrosios pusės palinologinėse diagramose (Iversen, 1973) išskyrė tris žmoniąūkinę veiklą apibūdinančius epizodus: 1) guobų, ąžuolų, h'epųiruosiųžiedadulkiųkiekio sumažėjimas, varpinių žolių ir paparčio sporų pagausėjimas; 2) lazdynų, beržų, drebulių ir gluosnių, taip pat siauralapio gysločio ir kitų žoliųpagausėj imas, javų žiedadulkių buvimas; 3) lazdynų, uosių, o vėliau ir guobųbei ąžuolų žiedadulkių kiekio pagausėjimas. H. J. B. Birksas (1986) šiuos būdingus holoceno žiedadulkių analizės duomenų požymius interpretuoja taip: 1) panaudojant titnaginius kirvius, atskiri guobų, ąžuolų, liepų ir uosių miško plotai buvo iškertami ir išdeginami; 2) trumpalaikė kultivacija neseniai iškirstuose ir išdegintuose miško plotuose ir gaunamas javų derlius, taip pat laisvai besiganantys gyvuliai; dėl kultivacijos, gyvulių trypimo ir ėdimo suardomos pirminės augalųbendrijos ir išplinta piktžolės; išdeginti, bet nekultivuojami plotai apauga beržais, gluosniais, drebulėmis, žmonės rinko šieną, guobų ir uosių lapus gyvuliųmaistui žiemą; iškirtus mišką padidėjo lazdynų žydėjimas bei riešutų derlius; 3) ilgainiui sumažėjus iškirstų ir išdegintų plotų derlingumui, žmonės juos apleido; prasidėjo uosių ir lazdynų regeneracija, vėliau juos pakeitė liepos, ąžuolai ir guobos. Pritaikius radiokarboninį absoliutaus amžiaus nustatymo metodą, paaiškėjo, kad atskirose vietovėse galima išskirti daug mažų trumpalaikių kirtimo ir deginimo epizodų. Išsiaiškinta, kad ŠV Europoje ankstyvajame neolite buvo nupjaunamos guobų ir uosių šakos naminių gyvulių maistui.Nupjovus guobų vainikus, jos kurį laiką nebežydėjo, susidarė palankios sąlygos ąžuolams augti. Todėl maždaug prieš 5 tūkst. metų susidariusiuose sluoksniuose randama mažiau guobų, bet daugiau ąžuolų žiedadulkių (Iversen, 1973). Kertant miškus nuo neolito iki šių dienų, jie tapo retesni, išsiplėtė lazdynų giraitės, ganyklų plotai. Gyvulių ganymas ardė natūralią augaliją. Miškų kirtimas ir tolimesnis iškirstųplotų apleidimas palengvino naujų "emigrantų" (paprastojo buko, paprastosios eglės ir galbūt paprastojo skroblo) išplitimą ŠV Europoje. Gyventojų ūkinės veiklos raida buvo nagrinėjama atsižvelgiant į: 1) medžių ir žolių žiedadulkių santykį, 2) medžių ir ypač žoliųžiedadulkių sudėties kaitą. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas: kultivuojamų augalų žiedadulkėms (Cerealia, Secale, Triticum, Cannabis), piktžolių (Polygonaceae, Centaurea, Scleranthus, Brassicaceae), taką(Artemisia, Chenopodiaceae, Urtica, Asteraceae, Rumex, Brassicaceae, Ranunculaceae) bei ganyklų (Poaceae, Cyperaceae, Rumexa acetosa/acetosella, Plantago lanceolata, Trifolium, Juniperus) indikatoriams. Duomenis apie augalų, kaip žmogaus poveikio aplinkai indikatorių, reikšmą surinkome K. E. Behre(1981), M. J. Gaillard, B. E. Berglund (1988) bei kitų mokslininkų darbuose. [...]. [Iš teksto, p. 218]Reikšminiai žodžiai: Akmens amžiaus žemdirbystės raida; Akmens amžiaus gyvulininkystės raida; Paleobotaninių tyrimų duomenys; Agriculture development of Stone Age; Livestock development of Stone Age; Paleobotanical research data.