Architektūrinis ansamblis

LTŠvč. Trejybės šventovė – vienas iš įdomiausių sakralinių pastatų Vilniuje. Ilga ir permaininga pačios šventovės ir prie jos veikusių vienuolynų (stačiatikių, vėliau bazilijonų ir bazilijonių) istorija, taip pat valstybės politinio ir religinio gyvenimo procesai paliko pėdsakų ansamblio architektūroje ir jo pastatų vidaus įrangoje, formavo čia puoselėtus religinius kultus, kurie, savo ruožtu, turėjo įtakos šventovės puošybai. Prasidėjusi nuo nedidelės cerkvės ir kiek vėliau prie jos pradėjusių kurtis vienuolynų, ilgainiui ši sakralinė vieta išsiplėtė iki nemenkos jurisdikos, formavusios bendrą šios Vilniaus dalies architektūrinį vaizdą. Pirmoji, medinė, Švč. Trejybės cerkvė buvo pastatyta apie 1374 m.. Kaip ji atrodė, nėra jokių patikimų žinių. O 1514 m. Konstantino Ostrogiškio funduotos mūrinės cerkvės sienų didžioji dalis išlikusi iki šių dienų – jos tebeglūdi po vėlesnių laikotarpių tinku ir priestatais. Šioje didingoje šventovėje jungėsi Rytų ir Vakarų krikščionių sakralinės architektūros bruožai. Stačiatikių tradicija ryškiausiai atsispindėjo šventovės plane, būdingame centrinio kupolinio tipo cerkvėms, nors iš tiesų keturi pilioriai pastato centre čia rėmė ne kupolą, o skliautus. Konstrukciniai elementai – aukštas dvišlaitis stogas, fasaduose kilę trikampiai frontonai, sienas rėmę laiptuoti kontraforsai – priminė gotikinę katalikų bažnyčių architektūrą. Cerkvės mūras išorėje pasižymėjo kryžminį raštą sudarančių raudonų ir gelsvų plytų rašto dekoratyvumu, o fasade abipus portalo iš juodų perdegtų plytų buvo sudėlioti kryžiai. [Iš teksto, p. 211]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Vilnius; Švč. Trejybės Vilniuje bažnyčia; Vilnius; Trinity church in Vilnius.