Konstantinas Ostrogiškis ir jo fundacijos

LTXV a. pabaigoje LDK pradėjo kelti grėsmę sustiprėjusi Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, gerokai padaugėjo karinių konfliktų. Dėl šių aplinkybių LDK prarado nemažai savo rytinių teritorijų. Ldk Aleksandras bandė taisyti padėtį: su Maskva sudarė taikos sutartį (1494) ir vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrą Eleną (1495), tuo tarsi „sujungdamas du tikėjimus ir dvi liturgijas“144. Jo valdymo laikais galima įžvelgti itin aktyvų siekį stačiatikius atvesti į bažnytinę uniją. 1498 m. Aleksandras, Vilniaus vyskupas Albertas Taboras ir jo kapitula Polocke įkurdino bernardinus, kad šie rusėnus schizmatikus atvestų į Katalikų Bažnyčios vienybę145. Agitaciją už uniją iliustruoja ir stačiatikės kunigaikštienės Elenos tvirtinimas, kad pas ją viešėjo „atsimetėlis“ nuo stačiatikių Smolensko vyskupas Juozapas Bulgarinovičius, pats Vilniaus vyskupas ir bernardinai, norėdami jos paklusimo Katalikų Bažnyčiai. Svarbus faktas, kad siekta ne tik kunigaikštienės krikšto, bet ir įkalbėti ją paklusti Florencijos bažnytinės unijos nutarimams146. Tai nebuvo vienetinis atsitikimas: tokios akcijos vyko tikintis paveikti ir kitus stačiatikius. Visa tai leidžia tyrėjams matyti šias vedybas ir bažnytinės unijos suaktyvėjimo kontekste, kaip tai mato Józefas Maroszekas147. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar Aleksandras vedė Eleną geopolitiniais sumetimais, kad atitolintų Maskvos pavojų, ar konfesiniais, siekdamas pasidaryti visos Katalikų Bažnyčios įtakos veikėju Maskvoje? Pastaruoju atveju iš esmės tektų keisti karo su Maskva priežasčių sampratą – ne karas vyko po religinio konflikto priedanga, o būtent religinis konfliktas ir buvo to karo priežastimi. Vedybos nepadėjo, karai tęsėsi. Maskvėnai pasiskelbė stačiatikių gynėjais. 1500 m. Ivanas III (1462–1505), sulaužęs taiką, pradėjo karų su LDK epochą. [Iš teksto, p. 49]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Vilnius; Stačiatikių bažnyčia; Vilnius; Orthodox church.