Vėlyvojo ledynmečio bei holoceno nuosėdų stratigrafija

LTSeniausi Pietų Lietuvos stratigrafinės krypties darbai, kuriuose aptariama dviejų Pietvakarių Lietuvos pelkių (Gabiauriškio ir Užpiaunio-Nopaičio) nuosėdų storymių stratigrafija pagal žiedadulkių analizės duomenis, yra P. Thomsono ir K. Brundzos. Šie palinologai, išgręžę minėtų pelkių durpes ir pasiekę po jomis slūgsančias ežerines nuosėdas, išskyrė ne tik holoceno, bet ir vėlyvojo ledynmečio (aleriodo atšilimo) nuosėdas. Vėliau V. Gudelis susumavo Lietuvos ir gretimų teritorijų žiedadulkių analizės duomenis ir aprašė vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuosėdų stratigrafiją (1957). Jis drauge su A. Seibučiu pateikė kelias Pietų Lietuvos pelkių žiedadulkių diagramas. Tais pačiais 1958 m. buvo paskelbti du straipsniai, kuriuose aptariami Pietvakarių Lietuvos holoceno ir vėlyvojo ledynmečio stratigrafijos klausimai pasiremiant jau naujais Gabiauriškio ir Nopaičio pelkių žiedadulkių analizės duomenimis. Išsamių ežeų nuosėdų tryrimų pradžia Lietuvoje susijusi su pirmaisiais A. Garunkščio darbais. Ypač išsamiai A. Garunkštis ištyrė ežerų nuosėdų kaupimosi ypatumus vėlyvajame ledynmetyje bei holocene, paskelbė vertingų duomenų apie Pietų Lietuvos ežerinių nuosėdų stratigrafiją. Pietų Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno stratigrafijai bei paleogeografijai pažinti ypač reikšmingi buvo A. Basalyko ir A. Seibučio darbai. A. Basalykas tyrė vėlyvojo ledynmečio ir holoceno hidrografinio tinklo raidą ir paleogeografiją (1965), A. Seibutis detaliai išnagrinėjo vėlyvojo ledynmečio vadinamųjų posapropelinių durpių tarpsluoksnių susidarymą. Pirmasis šių tarpsluoksniųkilmę susiejo su palaidoto ledo luistų tirpsmu - termokarstu. Be to, jis su M. Grigelyte ir R. Kunsku tyrė pelkių sandarą, durpių sudėtį Lietuvos pelkėse. [...]. [Iš straipsnio, p. 24]Reikšminiai žodžiai: Holoceno nuosėdų stratigrafija; Vėlyvojo ledynmečio stratigrafija; Holocenas; Stratigraphy of Holocene sediments; Late ice age stratigraphy; Holocene.