Religija ir atvirumas: graikiškosios etoso sampratos požiūriu

LTIr klasikinėje filosofijoje, besiremiančioje senovės graikų mąstymo tradicija, ir postmodernizmo filosofijoje tarp etikos ir poetikos esama daugybės sąsajų, kurias įmanoma nagrinėti daugybe aspektų. Apsiribosime tik dviem — religijos ir atvirumo (atvirumo tiek religijai, tiek egzistencinei patirčiai ir tam, ką pavadintume nežmogiška realybe) aspektais. Pats šios konferencijos pavadinimas — (Po) etikos: Kaip galima šiuolaikinė etika?— yra daugiaprasmis ir žaismingas. Viena vertus, formuluotė (Po) etikos numano pasaulio ir filosofijos būklę po etikos, kuomet Etika apskritai nunyksta arba suskyla į daugybę fragmentiškų etikų. Kita vertus, (Po) etikos - jei nepaliksime tarpo tarp žodžių „po“ ir „etikos“ — iškyla kaip poetikos. Daugiskaita čia labai svarbi, nes turima galvoje ne viena kuri fundamentali Poetika (Aristotelio, Horacijaus ar veikalo „Apie pakylėtumą“ autoriaus), o daugybė poetikų, tokių pat fragmentiškų kaip ir etikos. Žvelgiant etimologiškai šis žodžių žaismas gal ir nėra pateisinamas, nes žodis „etika“ kilęs iš graikiškųjų ēthos ir ēthikos, o žodis „poetika“ - iš poiein ir poiētikos. Vis dėlto etimologija čia nėra svarbi, nes tiek senovės graikų mąstymo tradicijoje, tiek postmodernizme, kaip jau minėjome, esama daugybės įdomių sąsajų tarp etikos ir poetikos. [Iš straipsnio, p. 12]Reikšminiai žodžiai: Antikos filosofija; Atvirumas; Etika; Etosas; Postmodernizmas; Religija; Senovės graikų filosofija; Ancient Greek philosophy; Ancient philosophy; Ethics; Ethos; Openness; Postmodernism; Religion.

ENThe article calls into question the assertion, current in liberal and postmodern discussion, that religious outlook is incompatible with personal freedom and open, unbiased attitude towards life, reality, and new experience. It spells out the differences between the ancient Greek and postmodern conceptions of ēthos, focusing on etymology of the Greek word, meaning “custom”, “habit”, “convention”, as well as “pasture” (i. e. an accustomed territory of roaming and feeding). The Greek (and classical in general) notion of ethos puts some constraints on human behaviour, but at the same time liberates the person from panhoministic prison. The postmodern conception of ethos, on the contrary, lifts all outside constraints on human behaviour, but leaves the person locked in panhoministic prison, i. e. in the prison of purely human values and aspirations. The article also severely criticizes the arrogance and intellectual imperialism of postmodern deconstructionism showing its spiritual sterility and logical inconsistency. [From the publication]