Strateginio planavimo ypatumai viešajame sektoriuje

LTTrečioje dalyje gvildenami strateginio planavimo ypatumai viešajame sektoriuje (autoriai prof. habil. dr. Eduardas Jančauskas ir doc. Malvina Arimavičiūtė). Skyriuje „Strateginio planavimo metodika viešajame sektoriuje: tinkamiausių variantų paieška” apžvelgiama, kas padaryta Lietuvoje šioje srityje, nagrinėjami bendrieji ir specialieji valstybės valdymo efektyvumo kriterijai, taikomi Vyriausybės patvirtintoje strateginio planavimo metodikoje, apibrėžtos pagrindinės sampratos, vartojamos šioje metodikoje, nustatyta strateginių planų hierarchija, strateginio planavimo ciklas, ūkio šakos ar sektoriaus plėtros strategijos rengimo teoriniai pagrindai ir kitos problemos. Nagrinėjami strateginio valdymo viešajame sektoriuje teoriniai pagrindai, apibrėžiami šio proceso ypatumai, susiję su viešojo sektoriaus institucijų veikla. Konstatuojama, kad strateginio valdymo metodologija viešajame sektoriuje dar nėra pakankamai formalizuota. Neveltui, anot R. Behno, strateginis valdymas viešajame sektoriuje primena „ėjimą apgraibomis”, nes reikia prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių valdžios apribojimų ir aplinkos sąlygų. Tai labai apsunkina tikslių prognozių kūrimą, ir pasitaiko situacijų, kuriose net nenumatomos kai kurios svarbios valstybės veiklos kryptys. Žemutinio lygmens strateginiai sprendimai viešosiose institucijose nagrinėjami funkciniu pagrindu. Analizuojami strateginių sprendimų priėmimo skirtumai privačiame ir viešajame sektoriuje.Skyriuje „Finansinis–ekonominis strateginių projektų vertinimas” nagrinėjami įvairūs požiūriai į šį procesą: pirmas – strateginiams planams keliamų reikalavimų perkėlimas į strategijų vertinimą, antras – tų strategijų vertinimas, remiantis rinkos augimo greičio ir produkcijos konkurencingumo kriterijais, trečias – strategijų vertinimas, pasitelkus novatoriškumo ir unikalumo kriterijus, ketvirtas – strategijos vertinimas, atsižvelgiant į jų suderinamumą su substrategijomis ir racionaliu rizikos laipsniu; penktas požiūris remiasi sąnaudų – naudos analizės metodu. Monografijoje gana smulkiai nagrinėjamas penktas požiūris į strateginių projektų vertinimą, remiantis vienu iš šių kriterijų – Pareto, Kaldoro–Hikso, Litlo arba Bergsono socialinės gerovės kriterijumi. Ypač daug dėmesio skiriama paskutiniojo iš minėtų kriterijų taikymo ypatumams. Pateiktos analitinės formulės, leidžiančios kiekybiškai įvertinti kiekvieną strateginio projekto vertinimo kriterijų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Organizacija; Institucijos; Viešasis sektorius; Administravimas; Organizations; Institutions; Public sector; Administration.