Lyderystė viešajame valdyme
LT[...] Analizuodami lyderystę viešojo sektoriaus pokyčiuose, didesnį dėmesį skirsime transformacinės (kitaip pokyčių) lyderystės, įgalinančios lydeiystės ir sisteminės lyderystės raiškai. Kodėl būtent šiems lyderystės modeliams? Didesnės galios ir atsakomybės suteikiamos vietinei valdžiai ir kitoms decentralizuotos viešosios valdžios struktūroms, hierarchinis valdymas iš dalies keičiamas horizontaliaisiais ryšiais tarp institucijų ir centrinės valdžios. Decentralizacijos metu vietos valdžios atstovai į sprendimų priėmimą privalo įtraukti kuo daugiau piliečių, socialiai atsakingas verslo struktūras, kitas decentralizuotos valdžios institucijas. Kaip ir centrinės valdžios atstovai, taip ir savivaldybių tarybos bei administracijos žmonės, turi gebėti kurti santykius ir socialinius tinklus, pasižymėti socialiniu jautrumu bei gebėjimu jausti, ko reikia ir ateityje reikės žmonėms, pamatyti žmonėse ir visuomenėje glūdinčias problemas ir jas drąsiai kelti į paviršių (Donskis, 2006), siekti kuo didesnio gyventojų įsitraukimo į valstybės valdymą ir kartu formuoti save kaip lyderius. Visa tai reikalauja neeilinių gebėjimų, lyderio kompetencijų. Viena yra vykdyti valdžios nurodymus, jų vardu vykdyti reformas, kita - atsakomybę ir iniciatyvas prisiimti patiems. Tarnauti piliečiams (ne klientams), o ne reguliuoti jų gyvenimą, savo veiklos efektyvumą sieti su viešojo intereso tenkinimu, inicijuoti pokyčius ir prisiimti atsakomybe už juos įgyvendinant pasitaikysiančias klaidas, t. y. demokratiškai ir moraliai veikti turint aiškią veiklos viziją - šias, paprastai su politine lyderyste (Kouzes, Posner, 1988, Kvedaravičius, 2006, Prazauskas, Unikaitė, 2007, Skaržauskienė, 2008) moksle siejamas vertybes ir kompetencijas (diagnostinę, strategavimo, komunikacinę, taktinę ir kt.) turi turėti ir viešąją politiką įgyvendinantys asmenys.Pagal moderniąsias lyderystės teorijas, išaugusias iš klasikinių lyderystės teorijų (bruožų, " socialinės įtakos), analizuojančias procesus, sąveikas, šias kompetencijas jungia ir transformacinė (kitaip pokyčiif) lyderyste (Chmiel, 2005; Žvirdauskas, 2006, 2007; Masiulis, Sudnickas, 2007), taip pat ir įgalinanti lyderyste (Pearce, Sims ir kt., 2003). [...] Įvertinę lyderystės, kaip proceso, problemiškttmą viešojo valdymo sistemoje, galėsime išsiaiškinti lyderystės proceso kaitos, plėtojimo perspektyvas pokyčių laike. Dėl to, kad lyderystė neatsiejama nuo pokyčių, o pokyčius išgyvena ne vien verslo sektorius, bet ir visos viešojo sektoriaus institucijos, šiame skyriuje vartojame viešojo valdymo plačiąja prasme (valstybės valdymo ir vietos valdžios) sąvoką (Raipa, 2009), o viešojo sektoriaus adaptacinio vystymosi proceso valdymą, kuriame šiandien matyti ne vien siekis išlikti, bet ir tikslo siekimas, pasirenkant inovatyvias struktūros, administravimo formas, vadinsime pokyčių valdymu. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Lyderystės samprata; Lyderystės teorija viešajam valdymui; Lyderystės praktika viešajam valdymui; Lyderiai; Leadership concept; Leadership theory for public administration; Leadership practice in public administration; Leaders.
