Valdžia, partijos, savivalda ir demokratija

LT„Tik nedaugelis gali daryti politiką, bet apie ją spręsti gali visi“, – taip apie politiką 430 metų pr. Kr. kalbėjo garsusis Atėnų politikas Periklis, išrinktas ir veikdamas polio vardu ir gyventojų labui atkreipęs dėmesį į takoskyrą, glūdinčią tarp politinio elito ir masių politinio veikimo galimybių. Periklio frazėje ši takoskyra turi tipišką graikiškai etinį atspalvį: ne visi yra vienodų gabumų. Taigi politiką kuria elitas – politikai. Kitaip tariant, politika yra galios fenomenas: „politikos darymas“, kai ją daro valdančioji mažuma, o dauguma paklūsta. Politikos apibrėžties centre iki šiol turime „galios“, „vadovavimo“, „vyravimo“, „valdžios“ sąvokas. Tebeturime ir klasikinę tradicinę pasyvios valdomosios masės ir aktyvios valdžios sampratą. Tokią klasikinę politinę konsteliaciją pasaulyje palengva praktiniais veiksmais silpnino demokratijos tradicija, plėsdama įvairias piliečių dalyvavimo politikoje dimensijas. Šios piliečių dalyvavimo politikoje dimensijos iki šiol yra gemalo būklės. Drąsiai galime teigti, kad Lietuvoje vyrauja klasikinis elitistinis aktyvios valdžios ir pasyvios, mažai reikšmingos tautos suvokimas. Politikos kaip „kovos už teisingą santvarką“ (Rawls, 2002; Nozick, 1974), „politikos kaip mokslo apie laisvę“ (Neuman, 1950), arba jos, kaip tiriančios „taikos tikslus“, supratimas (Sternberger 1961) Lietuvos plačiajai visuomenei dar labai svetimas. Taip pat ir Lietuvos politinis elitas, susibūręs į fragmentiškas, negausias ir nepopuliarias partijas, politiką vis dar geriausiu atveju∗ suvokia makiaveliškai: kaip valdžios gavimo ir jos išlaikymo meną, kai šiam tikslui pasiekti tinkamos visokios priemonės. [Iš teksto, p. 297]Reikšminiai žodžiai: Vietos savivaldos institucijos; Vadyba; Savivalda; Institutions of local government; State; Management.