LTStrateginio valdymo savivaldybėse analizė iš esmės patvirtina iškeltas hipotezes ir leidžia pateikti tokias išvadas: 1) tik ketvirtadalyje vietos savivaldos institucijų yra sudaryti strateginio planavimo komitetai, o strateginio planavimo skyriai įsteigti tik didžiausiose savivaldos institucijose. 2) svarbiausios strateginio planavimo klaidos atsiranda dėl savivaldos institucijų vadovybės atsakomybės stokos, nepagrįstų strateginių tikslų ir dėl to, kad planai nenaudojami kaip valdymo vertinimo standartai; 3) pagrindinės strateginio planavimo kliūtys susijusios su personalo patirtimi, kvalifikacija, priklauso nuo valdymo sistemų, vertybių, personalo motyvacijos, jo kaitos procesų, funkcijų pasiskirstymo, darbo sąlygų, kasdienių veiksmų administravimo ir biurokratizmo; 4) įgyvendinant strateginius planus, kai kurios kliūtys susidaro planavimo metu – neaiškūs, neįgyvendinami tikslai, nepagrįsti prioritetai; Ši išvada patvirtina hipotezę dėl išteklių trūkumo, nepakankamai išvystytos infrastruktūros ir interesų grupių trikdžių. 5) pasitvirtina hipotezė, kad ne visos strateginio valdymo funkcijos atliekamos pakankamai gerai atliekant išorinių ir vidinių veiksnių analizę, kuriant misijas, tikslus, uždavinius, priemones, strateginio valdymo procesas nėra labai lankstus, yra daug planų peržiūros lygių, o planų tikrinimas užima daug laiko ir ne visada yra produktyvus; 6) strateginis valdymas vietos savivaldos institucijose netolygiai apima visas veiklos sritis, neapima visų klientų grupių. [Iš teksto, p. 292]Reikšminiai žodžiai: Vietos savivaldos institucijos; Vadyba; Savivalda; Institutions of local government; State; Management.