Dzūkų tarmė ne be be be, o švelniai tas dz, c...

LTAr tarmiškai šneka tik seni kaimo žmonės? Ar miestiečių tarmiška kalba yra sugadinta? Ar lietuvių kalbos tarmės jau skaičiuoja paskutinius metus? Ar tarmė trukdo kopti karjeros laiptais? Kuri tarmė gražesnė? Daug dėmesio tarmių vartojimui, prestižui, vertinimui, mokėjimui ir mokymuisi šiemet, Tarmių metais, skyrė Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų bei Lietuvių kalbos instituto mokslininkai, vadovaujami Vilniaus universiteto prof. Meilutės Ramonienės: baigti Lietuvos mokslo tarybos remto projekto „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ darbai. Buvo užsimota ištirti dabartinę Lietuvos miestų ir miestelių sociolingvistinę situaciją: gyventojų kalbinį elgesį ir kalbų repertuarą, kalbos atmainų pasirinkimą įvairiose privataus ir viešojo gyvenimo srityse, išsiaiškinti kalbines nuostatas ir parengti sociolingvistinius Lietuvos žemėlapius. Nuoseklus kalbinės situacijos stebėjimas didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje - atliktas 2009-2010 metais, jo rezultatai aptarti knygoje „Miestai ir kalbos“, o dabar anketinė apklausa buvo atlikta mažesniuose miestuose ir miesteliuose, iš viso atsakė 4697 respondentai, maždaug 300 žmonių tiesioginio interviu metu pateikė samprotavimų ir vertinimų dėl tarmių ir kalbų vartojimo, iš kurių aiškesnis tapo tarmių prestižiškumo klausimas, kodų kaitos motyvacija (kai tame pačiame pokalbyje kalbama tai tarmiškai, tai bendrine ar kuria kita kalba). Visa Lietuva buvo suskirstyta į etnografinius regionus: Dzūkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją (statistiškai nepakako sukauptų sociolingvistinių duomenų atskirai aprašyti Mažosios Lietuvos regioną). Šiame straipsnyje pristatysiu projekto metu sukauptus sociolingvistinius duomenis apie tarmes, nepanaudotus ar tik iš dalies panaudotus kolektyvinėje monografijoje skelbiamame straipsnyje apie Dzūkiją. [Iš straipsnio, p. 18]Reikšminiai žodžiai: Tarmės; Sociolingvistika; Etnografiniai regionai; Dzūkija; Dzūkų tarmė.