Moksleivių pilietiškumo nuostatos: teorinės prieigos ir realybės atspindžiai

LTJaunimo pilietinis ugdymas Lietuvoje tapo ne tik aktualia, bet ir spekuliatyvia tema, kuri dominuoja įvairių švietimo institucijų rengiamose programose ir įgyvendinamuose projektuose, žiniasklaidoje ir politinėse diskusijose. Pati pilietiškumo sąvoka, jaunimo pilietinės apatijos apraiškos ir patriotizmo stoka tampa populiaria viešojo diskurso „puošmena". Konstatuojama, kad jaunoji karta vis garsiau deklaruoja abejingumą ir atsiribojimą nuo visuomeninio gyvenimo. Nors kuriamos įvairios mokinių interesus atstovaujančios institucijos (Mokyklos taryba, Moksleivių parlamentas) ir jaunimo organizacijos, kurios galėtų būti demokratijos mokykla jaunuomenei, ji traukiasi į visuomeninio gyvenimo pakraščius, rinkdamasi subkultūrų alternatyvą. Atrodo, kad pilietiškumo raiška šiuo metu tėra vienkryptis formalus judėjimas, be jokio atsako iš tų, į kuriuos yra nukreiptos pastangos. Kyla klausimas, ar tai sąmoningas jaunosios kartos atsiribojimas, ar tų pačių švietimo institucijų ir visos visuomenės veiklos padarinys, kada formuluojami „dalyvavimo slenksčiai" amžiui ir kompetencijai, tikintis, kad formaliai suteikus pilietybę ir pilietines teises jaunuomenei, ji automatiškai įgis suaugusių piliečių turimas galias bei įgūdžius. Aiškinantis jaunimo pilietiškumo atrofijos priežastis ir padarinius, svarbu atkreipti dėmesį į kelis akcentus. Pirmiausia pilietiškumas tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje iki šiol nėra aiškiai apibrėžta analitinė sąvoka. Antra, jaunimo pilietiškumo nuostatos nėra prigimtinė duotybė, o nuolatiniame socializacijos procese besiformuojanti vertybių sistemos dalis, todėl atsakomybė už pilietiškumo raišką nėra individuali. Be to, Lietuvos jaunimas nėra vienalytis, kuriam būtų galima klijuoti abejingumo, atsiribojimo ir pasitraukimo etiketes. [Iš teksto, p. 176]Reikšminiai žodžiai: Tauta; Pilietiškumas; Ugdymas; Jaunimas; Vertybės; Tautinis tapatumas; Nation; Citizenship; Education; Youth; Values; National identity.