Globalizacija ir patriotizmas: tarp realybės ir perspektyvos

LTPatriotizmas yra suprantamas ir dažniausiai aiškinamas kaip dorovinės ir politinės elgsenos principas. Juo nusakoma psichologinė ir socialinė elgsena, kurios turinį sudaro meilė ir ištikimybė savo Tėvynei, pasididžiavimas Jos praeitimi ir dabartimi, aukojimasis vardan Jos interesų, likimo. Nors šis jausmas (ar išgyvenimas) buvo patiriamas nuo seniausių laikų, tačiau pati sąvoka „patriotizmas" yra palyginti nesena, gimusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją kaip lojalumo karaliui sampratos atsvara. Patriotizmo ir maždaug šimtmečiu „jaunesnio" nacionalizmo sąvokų aiškinimas šiandien yra sulaukęs daug tyrėjų (filosofų, sociologų, edukologų, politologų ir kt.) dėmesio, kuris pasireiškia labai gausios literatūros pavidalu. Ir vis dėl to tenka pastebėti, kad šiais laikais patriotizmas nėra deramai įvertinamas, netgi savaip pamirštas. Antai šiuolaikinėje ugdymo filosofijoje vyrauja pilietiškumo tendencija. Daugelis Vakarų autorių, ypač amerikiečiai, kritiškai žiūri į tautiškumo, kurio sąsajos su patriotizmu pakankamai aiškios, idėjos iškėlimą, tautiškumą vadina nacionalizmu. Jų nuomone, tautiškumo idėja visuomet kelia potencialų visuomenės susiskaldymo, tautų susipriešinimo ir tarpnacionalinių konfliktų pavojų. Amerikiečius galime suprasti. Juk tai tipiška politinė nacija, kuri susiformavo (ir tebesiformuoja) iš daugelio etinės kilmės tautų ir tautybių atstovų. Būtent j ų veikiama Vakarų ugdymo praktika akcentuoja pilietiškumą - žmogaus, piliečio elgesio kokybę, taip pat jo pasirengimą ir gebėjimą aktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės veikloje, drąsiai naudotis savo teisėmis, laisvėmis ir vykdyti savo, kaip piliečio, pareigas. [Iš teksto, p. 29]Reikšminiai žodžiai: Tauta; Pilietiškumas; Vertybės; Tautinis tapatumas; Nation; Citizenship; Values; National identity.