Medinė kurortų architektūra

LTKurortinės architektūros „aukso“ amžius yra XIX a. vid. - XX a. pr. Tai buvo ypatingai ramus ir palankus laikotarpis kurti kurortus, imtis nekanonizuotos architektūrinės kūrybos, skirtos poilsiui. XIX a. vid. Europa kiek aprimo po revoliucinių sukrėtimų ir didžiųjų karų. Civilizacijos pasiekimai praturtino visuomenę ir atsirado reali galimybė daugeliui žmonių skirti laiko poilsiui ir pramogoms. Prasidėjo intensyvi senų mineralinių gydyklų plėtra, kelių tiesimas iki tolimų kalnų kaimelių, o pajūrio kurortai pradėjo kurtis naujai apgyvendindami neužimtas teritorijas ir plėstis okupuodami žvejų kaimelius bei priartėdami prie uostų. Architektūrinės kūiybos nuotaikos atspindėjo bendrą visuomenės poreikį romantiškai leisti laiką ir rafinuotai ilsėtis. Būtent kurortinėje architektūroje aiškiau ir įvairiapusiškiau nei miestų įkūnyta epochos ypatumų visuma, išryškėjo pasaulėjauta ir išnyko vienpusė ideologija. Čia buvo toleruojama ir dominavo visų epochų ir stilių architektūra, prisodrinta vietinio kolorito. Ji turėjo tenkinti intensyviai besikeičiančių poilsiautojų poreikius, privalėjo būti universali ir intriguojanti. Europos šiauriniame pajūryje vyravo medinė architektūra, kurios medžiagiškumas provokuoja begalinę įvairovę ir imitacines galimybes. Tai fachverkas, rąstų bei karkasinių konstrukcijų kombinacijos. Lietuvos kurortų architektūros stilius bei tipologija yra organiškai tapatūs Baltijos regionui. Todėl būtina trumpai aptarti charakteringus stilistikos ypatumus, būdingus tik medinei kurortų architektūrai. [Iš straipsnio, p. 111]Reikšminiai žodžiai: Medinė architektūra; Paveldas; Kurortai; Wooden architecture; Heritage; Resorts.