Lietuvių kryždirbystė

LTKryžius yra neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Sunku įsivaizduoti kaimą, šventorių, kapines, pakeles, laukus ir net 1 miško tankmę be liaudiško medinio paminklo, kurio prasmę, turinį, iš dalies ir pastatymo intenciją liudija Kristaus, švč. M. Marijos, šventųjų skulptūros. Daugelis tyrinėtojų ir šiaipjau atidesnių keliautojų dar praėjusiais šimtmečiais stebėjosi jų gausa, įvairove, meniškumu. Verta prisiminti V. Šukevičiaus 1903 m. parašytus žodžius, kad pagal puoštinių, t. y. įvairais drožiniais dekoruotų, kryžių tankumą galima nustatyti lietuvių etnografines ribas. Iš tikrųjų kryžius ar net miniatiūrinė koplytėlė nėra koks nepaprastas dalykas katalikiškuose kraštuose. Lietuva išsiskiria tų kryžių gausa, įvairove bei puošybos bruožais. Kaip tautosakoje daina išsiskleidžia nesuskaičiuojamais variantais, taip kryžiaus forma ir ornamentika įgauna daugybę skirtingų pavidalų. Šitai kalba, jog sakralinio turinio medžio paminklas yra lietuvio dvasinės raiškos būdas, įaugęs į jo prigimtį ir pasaulėjautą, reiškiantis prašymą, maldavimą, padėką, džiaugsmą ar liūdesį. Ikikrikščioniškų tikėjimų išugdytas medžio šventumo suvokimas, krikščionybės praturtintas, perkeistas ir įprasmintas, sukūrė tai, ką šiandien laikome kryždirbystės fenomenu, kuris pernai UNESCO buvo įrašytas į žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. [Iš straipsnio, p. 80]Reikšminiai žodžiai: Medinė architektūra; Paveldas; Kryžiai; Wooden architecture; Heritage; Crosses.