Adutiškio parapijos kunigai

LTKunigų, apskritai dvasininkijos, kaip ypatingo inteligentijos sluoksnio, vaidmuo krikščioniškoje Lietuvos visuomenėje yra labai reikšmingas. Laiko tėkmėje jis nuolat keitėsi. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) greta sielovados dvasininkai, ypač aukštesnieji, turėjo didelį politinį svorį: valdovo patarėjai, senatoriai, seimo nariai, valstybės pasiuntiniai, raštininkai ir pan. Vyskupai, prelatai, klebonai buvo įtakingi vaivadijų, pavietų tvarkymo reikaluose. Dvasiškiai, vienuolijos atliko didelį švietimo darbą: Vilniaus universitetas, kolegijos, parapijų mokyklos. Paskiri dvasiškiai žinomi kaip mokslo, literatūros, meno darbuotojai, vertėjai (ne tik šv. Rašto). Dvasininkams priklausė nemaži turtai, dvarai su valstiečiais. Buvo dvasininkų - kietų baudžiavininkų, bet buvo ir pažangių reformatorių, mecenatų, filantropų. Kai XVIII a. pab. Lietuvą pavergė Rusija, katalikų dvasininkai, greta šviesuolių pasauliečių, aktyviai priešinosi rusinimui, stačiatikybės diegimui. Anticarinių sukilimų metu daugelis kunigų veikė sukilėlių parapijų komitetuose ar net dalyvavo sukilėlių gretose, po to nuėją kalėjimų, tremčių, katorgų keliais. Sudėtinga ir prieštaringa Lietuvos dvasininkijos vieta ir vaidmuo tautiniuose santykiuose. Juk nuo pat krikšto mūsų šalies klcras, kaip taisyklė, kelis šimtmečius buvo nelietuviškas, savo kilme, tautine bei kalbine orientacija buvo lenkiškas arba prolenkiškas. Ilgainiui lenkinimas paveikė valdantįjį sluoksnį - bajoriją. Valstybės kanceliarijoje irgi įsigalėjo lenkų kalba. Carizmo laikais dėl politinių suvaržymų i dvasiškių luomą beveik negalėjo patekti valstiečių, miestiečių luomų atstovai; reikėjo arba būti bajoru, arba įsigyti suklastotus bajorystės dokumentus. O bajorija buvo sulenkėjusi, aplenkėjusi. Tokia atitinkamai ir dvasininkija. [Iš straipsnio, p. 258]Reikšminiai žodžiai: Adutiškis; Dvaras; Bažnyčia; Parapija; Adutiskis; Estate; Church; Parish.