Carinės stačiatikybės ir tautinio sąmonėjimo akivaizdoje (1841-1904)

LTNuo penktojo XIX a. dešimtmečio carinės valdžios veiksmai, nukreipti prieš Katalikų Bažnyčią, taip suintensyvėjo, kad tolesnių šešiasdešimties metų krikščionybės Lietuvoje istorijos beveik neįmanu rašyti kitu, nei katalikų varžymo būdų ir tikinčiųjų atoveiksmių rakursu. Jį dar labiau komplikuoja lietuvių savitumo ir tautinio išsivadavimo idėjos, radusios našią dirvą valstietiškos kilmės dvasininkijoje ir neretai paremiamos katalikybės persekiojimo motyvu. Šis rakursas, deja, nustumia į paribį svarbius vidinius procesus - ankstyvąsias reakcijas į sekuliarizaciją bei egalitarizmą, Bažnyčios socialinės doktrinos sklaidą, maldingų praktikų kaitą. Matyt, tai vienintelis Lietuvos istorijos laikotarpis, kai Bažnyčios istorijai priskirtini įvykiai ir reiškiniai be konkurencijos atsiduria tiek tautos, tiek visuomenės, tiek kultūros istorijos centre - beveik visi tyrinėtojai sutaria buvus Žemaičių Ganytojo epochų. Taip galima teigti ne tik dėl Motiejaus Valančiaus asmenybės masto. Kiti nacionalinės istorijos subjektai - institucijos bei asmenys - iki tol savo ruožtu formavę istorijos veidą, imperijos provincija paverstame krašte prarado didžiąją dalį galių ir instrumentų tai daryti. [Iš teksto, p. 343]Reikšminiai žodžiai: Katalikybė ir stačiatikybė po 1863 metų sukilimo; Krikščionys ir modernėjanti tauta; Krikščionybė Lietuvoje; Catholicism and Orthodoxy after the 1863 uprising; Christians and the modernizing nation; Christianity in Lithuania.