Konfesijos stabilizacijos metais (1655-1740)

LTXVII a. viduryje - XVIII a. viduryje krikščioniškų konfesijų gyvenimas Lietuvoje stabilizavosi. Reformos epochai būdingą dinamizmą ir dažnus konversijos atvejus pakeitė konfesionalizacija - aiškus ir stabilus konfesinis pasidalijimas bei ilgalaikis ir menkai pastebimas, tačiau itin svarbus konfesinio mentaliteto formavimosi procesas. Konfesijų viduje, reformoms iš esmės jau įvykus, toliau buvo judama tomis pačiomis, Reformų epochoje nubrėžtomis kryptimis. Didesnių permainų vyko tik Rytų Bažnyčioje: unitų Bažnyčia gausėjo stačiatikių sąskaita ir palaipsniui lotynėjo, o XVII a. antroje pusėje Lietuvą pasiekė po patriarcho Nikono reformos iš Maskvos pasitraukę sentikiai - dar viena, nors ir negausi krikščioniška konfesija lietuviškame margumyne. Religiniam gyvenimui neišvengiamai atsiliepė visos šalies visuomenės gyvenimo negandos. "Tvanu" vadinama katastrofa XVII a. viduryje - karas su Švedija ir Maskva, lydimas bado bei maro ir tuo pačiu gilios demografinės krizės, vėliau Šiaurės karas su didžiuoju 1709-11 m. maru privertė daug energijos skirti fiziniam išgyvenimui bei materialinių nuostolių atkūrimui. Šias negandas lydėjo Lietuvos didikų tarpusavio kovos XVII-XVIII a. sandūroje bei Rusijos kariuomenės žygiavimas per Lietuvą 1733-1735 m. (Stanislovo Leščinskio ir Augusto III įpėdinystės karas) ir 1756-1763 m. (Septynerių metų karas). XVII a. antroje pusėje - XVIII a. pirmoje pusėje Respublika vis labiau darėsi katalikiška valstybe. Viena vertus, tai lėmė žymus stačiatikių ir nežymus protestantų (ypač kalvinistų) skaičiaus mažėjimas. Kita vertus, epochos negandos ypač sustiprino Respublikos, kaip katalikybės forposto (antemurale) tarp priešiškų protestantų (Prūsija, Švedija), stačiatikių (Maskva) ir musulmonų (Turkija) valstybių, įvaizdį.Tai paskatino katalikų Bažnyčios religinio gyvenimo izoliavimąsi ir provincialėjimą - ryšių su Vakarų Europos kraštais menkėjimą ir atitrūkimą nuo ten vykstančių permainų (plg. tuo metu akivaizdų Vilniaus jėzuitų Akademijos nuosmukį). Drauge buvo pradėtos nuosekliai griežtinti nekatalikų ("disidentų") teisės šalies vidaus gyvenime. 1668 m. grasant banicija uždrausta pereiti iš katalikybės į kitą konfesiją, 1669 m. teisė būti išrinktam karaliumi rezervuota katalikui (Rex catholicus esto), 1673 m. uždrausta nobilituoti nckatalikus, XVIII a. (1717, 1736, 1764 m.) nekatalikai prarado teisę būti renkami seimo nariais ir užimti renkamas pareigas pavietų teismuose. Tik Rusijos imperatorei Kotrynai II pasiskelbus Respublikos disidentų globėja, o LDK protestantams ir stačiatikiams sudarius konfederaciją Slucke, 1768 m. seimas, spaudžiant Rusijai ir Prūsijai, vėl atkūrė suvaržytas nekatalikų teises. [Iš teksto, p. 273-274]Reikšminiai žodžiai: Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčia; Bažnytinės unijos plėtra; Protestantiškosios bažnyčios; Sentikių atsiradimas Lietuvoje; Latin Rite Catholic Church; Ecclesiastical union development; Protestant churches; Old Believers emergence in Lithuania.