Metafizika ir jos postmodernistinė kritika

LTStraipsnyje analizuojama būties samprata ir postmodernistinė metafizikos kritika. Ankstyvieji krikščionys Plotino ir Porfirijo metafizines idėjas bei terminiją pritaikė teologiniam pasaulio sampratos aiškinimui. Ankstyvoji scholastika, spręsdama būties problemą, griežtai laikėsi linijinės laiko sampratos, pagal kurią kiekviena priežastis yra pirmesnė už padarinį. Scholastai, perėmę neoplatonišką būties teoriją ir šv. Augustino mokymo apie dieviškąjį apšvietimą, metafiziką apibūdino kaip dieviškų tiesų priėmimą valios aktu. Viduramžių mąstytojų diskursuose žmogaus ir pasaulio būtis buvo įreikšminta kaip gramatinė konstrukcija, kuri naujai atgimė ir buvo interpretuojama XX a. fenomenologijoje. Transcendentalinėje fenomenologijoje grynoji sąmonė konstituoja būtį, t. y. transcendentalinis subjektas tampa būties centru ir jos šaltiniu. Nesutikdami su tokia pozicija, logocentrinės būties dekonstrukcijos teoretikai įžvelgė transcendentalinėje fenomenologijoje metafizikos apvainikavimą ir jos pabaigą. Jie teigė, kad dekonstrukcija padeda suvokti metafizikos tekstą ir mitologijos kontekste apibūdinti būtį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Metafizika; Būtis; Transcendencija; Fenomenologija; Postmodernizmas; Dekonstrukcija; Metaphysics; Being; Transcendence; Phenomenology; Postmodernism; Deconstruction.

ENThe article analyses the concept of being and postmodernist critique of metaphysics. Early Christians adapted the ideas and terminology of Plotinus and Porphyry to the theological explanation of the world. In solving the problem of being, early scholasticism strictly followed the linear conception of time, according to which, every cause is prior in relation to its result. Scholasticism, while applying Neo-Platonist theory of being combined with St. Augustine's teaching on divine illumination, characterized metaphysics as acceptance of divine truths by the act of will. In the discourses of medieval thinkers, the being of man and the world was presented as grammatical construction, which later reappeared in the phenomenology of the 20th century. In the transcendental phenomenology, the pure consciousness constitutes being, that is, the transcendental subject becomes the centre and source of being. The theoreticians of deconstruction of logocentric concept of being do not agree with this position and condemn the transcendental phenomenology as the apotheosis and end of metaphysics. They claim that deconstruction helps understanding metaphysical text by detecting contradictions in terms and disclosing unsuccessful attempts to characterize being by means of them in mythological context. [From the publication]