Kultūros ir natūros sąsajų samprata Antikoje: filosofiniai aspektai

LTStraipsnyje filosofiniu požiūriu nagrinėjama antikinė kultūros ir natūros sąsajų samprata, atkreipiant dėmesį į semantinius kultūrą ir natūrą (gamtą, prigimtį) reiškiančių senosios graikų ir lotynų kalbų žodžių atspalvius, pateikiant šią sampratą atspindinčių pavyzdžių iš antikinės filosofijos ir literatūros. Siekiama parodyti, kad antikiniuose tekstuose atsiskleidžiantys požiūriai į kultūros ir natūros fenomenų prigimtį gali būti įdomūs bei aktualūs ir šiuolaikiniam žmogui. Klasikinių autorių kuriamoje holistinėje organiško ir gyvo kosmo vizijoje pats žmogus suvokiamas kaip mažytis Visatos atvaizdas, kurį stebėdami galime įžvelgti du esmingus dalykus: viena vertus, tai, kad kultūros pasaulį steigiančioje žmogaus kūryboje svarbiausia jėga yra iš natūros stichijos kylantis gaivalingas prigimtinis talentas, antra vertus, tai, jog pačioje natūroje, pačioje gamtoje slypi slaptingi nežmogiškos kultūrinės kūrybos pradai, primenantys žmogaus kūrybą ir žmogiškosios kultūros pasaulį. Šie pradai pačioje gamtoje leidžia įžvelgti dieviškosios kūrybos pėdsakus, o Kūrėją suvokti kaip gamtos kultivuotoją, puoselėtoją ir sergėtoją. Gamtoje regimi dieviškosios kūrybos, dieviškosios kultūros, dieviškojo gamtos kultivavimo pėdsakai gali tapti pavyzdžiu ir pačiam žmogui, kuris šiais laikais savo kultūrine veikla nežmogišką gamtą veikiau griauna nei puoselėja. Šiuolaikiniame postmoderniame ir globaliame pasaulyje, kuriame itin ryškūs ekologinės degradacijos ženklai, vis gilėjanti žmogaus ir gamtinės jo aplinkos nedermė, žmogiškosios kultūros pasaulio ir gamtos pasaulio atskirtis, dar daugiau - žmogaus konfliktas ne tik su nežmogišku gamtos pasauliu, bet ir žmogiška savo paties prigimtimi, antikinė kultūros ir natūros sąsajų samprata siūlo mums naują viltį - naują žmogaus ir gamtos, kultūros ir natūros sričių dermės galimybę.Reikšminiai žodžiai: Kultūra; Natūra; Gamta; Prigimtis; Gyvenimas; Kultivavimas; Puoselėjimas; Sergėjimas; Kūryba; Menas; Talentas; Genijus; Meistrystė; Antikinė literatūra; Antikinė literatūros teorija; Antikinė filosofija; Helenistinė poezija; Ikisokratikai; Stoicizmas; Herakleitas (Heraklitas; Heraclitus); Herodotas; Demokritas; Sokratas; Platonas; Aristotelis; Aratas; Ciceronas; Horacijus; Pseudo-Longinas; Culture; Nature; Life; Cultivation; Protection; Creation; Art; Talent; Genius; Technical artistry; Literature of Classical Antiquity; Hellenistic poetry; Presocratics; Stoicism; Heraclitus; Herodotus; Democritus; Socrates; Plato; Aristotle; Aratus; Cicero; Horace; Pseudo-Longinus.

ENThe article examines the philosophical understanding of interrelationships between culture and nature in Classical Antiquity. First of all, the author shows the relevance of the major classical notions of culture, nature, and the conceptual links of the two to our global postmodern world. He argues that ancient Greek and Roman conceptions of the natural world and human culture as well as their interrelationships present a much wiser and more holistic understanding than the contemporary treatment of nature and culture that is based on the notion of their radical difference, even incompatibility, and inherent conflict. Then the author proceeds with the discussion of the etymology of such Latin and ancient Greek words as cultura, natura, tekhnė, phusis, ars, skholė, mėkhanė, and polesis. After that, the author of the article turns his attention to the traces of nature in culture, by discussing the understanding of the latter in classical times, focusing on the classical conception of creative genius, and, vice versa, on the traces of non-human culture in nature, giving his attention to those classical attitudes, which underscore the essentially cultural endeavour and ethos of, so to speak, "civilizing" forces in the natural world and the divine realm. The conclusion the author arrives at asserts that the current state of our planet, in terms of ecological degradation of the natural world and flagrant moral deterioration of human society, urgently calls for fresh solutions to our global problems, and that the classical cultural legacy, with its organic and holistic understanding of the relation between human culture and non-human nature, might present us with at least a significant part of the answer to our ecological and moral problems. [From the publication]