Velnio pavadinimai pagal kūno dalis
LTGerai žinoma, kad kiekvienos kalbos žodynas atspindi daugelį tradicinės kultūros elementų. Ypač tai pasakytina apie mitologinę leksiką: daugiausia mitonimų vartojama tautosakos tekstuose, o tą vartoseną motyvuoja įvairios folklorinės realijos. Kaip rodo ankstesni mitologinės leksikos tyrimai, mitologinių personažų išvaizda glaudžiai susijusi su jų nominacija. Šis straipsnis skirtas tam tikros velniavardžių leksinės semantinės grupės etnolingvistinei analizei. Jame nagrinėjama 40 velnio pavadinimų, kuriems pradžią davė įvairios šios populiarios mitinės būtybės kūno dalys: ragai, uodega, kojos, dantys, galva. Velniavardžiai tiriami remiantis plačiu folkloriniu ir etnologiniu kontekstu, padedančiu susekti jų motyvaciją. Nustatyta, kad mūsų tradicinėje kultūroje velnias dažnai pavadinamas pagal zoomorfinius požymius - jam būdingas gyvulio kūno dalis. Šis reiškinys atspindi bendrąją Europos kultūros tradiciją ir būdingas daugeliui kalbų. Iš kitos pusės, mitonimai dažnai priklauso ir vadinamajai beekvivalentei, atitikmenų kitose kalbose neturinčiai leksikai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mitonimai; Velniavardžiai; Mitologinė leksika; Kūno dalys; Motyvacija; Mythical names; Devil's names; Mythical lexis; Body parts; Motivation.
ENIt is well known that vocabulary of every language reflects numerous elements of the traditional culture. This is especially true of the mythical lexis: the greatest number of mythical namies is used in folk texts, based in various folklore realities. As proved by earlier research on mythical lexis, the appearance of folklore personages carries particular significance to their naming. The present article is based on ethno-linguistic analysis of a certain lexical semantic group at devil's names. lt deals with 40 names of devil hased on various body parts: horns, tale, feet, teeth, and head. The analysis of such names is carried in a wide background in folklore and ethnology, which enables tracing back the motivation for the emergence of such names. It in established that devil in our traditional culture is frequently named on the basis of zoomorphic features, such as body parts of the beast. This phenomenon reflects common European cultural tradition and is well known in many languages. On the other hand, the mythical names frequently belong to the so-called non-equivalent lexis, which does not have analogues in other languages. [From the publication]
