Sociolingvistinis Vilniaus miesto portretas

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Sociolingvistinis Vilniaus miesto portretas
Alternative Title:
Sociolinguistic portrait of Vilnius
Authors:
Gudavičienė, Eglė
In the Book:
Miestai ir kalbos / mokslinė redaktorė Meilutė Ramonienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010. P. 207-229
Subject Category:
LT
Vilnius. Vilniaus kraštas (Vilnius region); Lietuva (Lithuania); Anglų kalba / English language; Daugiakalbystė / Multilingualism; Lenkų kalba / Polish language; Rusų kalba / Russian language; Tarmės. Dialektai. Dialektologija / Dialects. Dialectology.
Summary / Abstract:

LTIš tyrimo duomenų matyti, kad didžioji vilniečių dauguma moka daugiau nei vien tik savo gimtąją kalbą. Maždaug kas dešimtas negali įvardyti turįs tik vieną gimtąją kalbą, nes yra kilę iš mišrių šeimų, kur nuo gimimo buvo kalbama dviem ar net trimis kalbomis, todėl negali išskirti vienos iš jų. Pirmąja gimtąja paprastai laikoma toji, kurios reprodukciniai ir rcccpciniai gebėjimai geresni, paskui eina antroji ir trečioji kalbos. Baigus mokyklą, gerinti gimtosios kalbos recepcinius ir reprodukcinius gebėjimus vilniečiams yra neįprasta. Dauguma Vilniaus gyventojų moka daugiau nei vieną kalbą - po tris ar keturias. Vieną kalbą moka tik 1 proc. vilniečių. Dažniausiai mokamos kalbos yra lietuvių, rusų, lenkų ir anglų. Geriausiai vilniečiai kalbą suprantą, prasčiausi yra rašymo gebėjimai, nesvarbu, ar tai lietuvių, ar rusų, ar lenkų, ar anglų, ar kitos kalbos. Laikui bėgant vyraujančią padėtį po lietuvių kalbos gali užimti anglų kalba, nes vis daugiau jaunų žmonių nesupranta ir nesimoko rusų kalbos. Bet Vilniaus mieste gyvena nemažai slavų tautybių žmonių, kalbančių rusiškai, tad mokantys šią kalbą vilniečiai gali jaustis patogiau, sostinėje girdėdami ir kalbinami šia kalba. Anglų kalbos mokėjimas labiau siejamas su studijomis užsienyje ir geresnėmis darbo perspektyvomis. Kas trečiam nelietuvių tautybės vilniečiui, kalbančiam lietuviškai su akcentu, kyla šiokių tokių sunkumų. Paprastai akcentas kelia jiems psichologinį diskomfortą, nejaukumo ir nepatogumo jausmą bendraujant darbe su klientais, nejaukiai jaučiamasi viešojoje erdvėje - parduotuvėse, įstaigose, taip pat tarp lietuviškai kalbančių draugų ar pažįstamų. Bet tyrimas rodo, kad dėl kalbėjimo lietuviškai su akcentu nelietuvių tautybės vilniečiai nėra diskriminuojami. Tokių atvejų užfiksuotas tik vienas.Kalbėdami su kitataučiais, vilniečiai linkę taikytis prie jų mokamos kalbos, jei tik tą kalbą moka. Lenkai labiausiai derinasi kalbėdami su lietuviais ir rusais jų gimtąja kalba. Rusai, bendraudami su lietuviais, stengiasi kalbėti lietuviškai, tačiau su lenkais dažniau kalba rusiškai nei lenkiškai, nes dauguma lenkų ne tik gerai moka kalbėti rusiškai, bet ir rusų kalba yra jų gimtoji kalba. Lietuviai kiek mažiau, palyginti su lenkais, derinasi prie lenkų, bet taip yra todėl, kad daugelis jų nemoka lenkų kalbos, o su rusais gana dažnai kalba rusiškai, nors nevengia kalbėti ir lietuviškai, nes dauguma rusų kalba lietuviškai. Vilniečiams gražiausia kalba yra gimtoji kalba, tačiau prestižiškiausia, kad ir kokios tautybės būtų, - anglų kalba ir skirtumas gana didelis, palyginti su jų gimtąja ar gimtosiomis kalbomis. Tarmiškai bent šiek tiek moka kalbėti daugiau nei pusė Vilniaus gyventojų - daugiausia vyresnio amžiaus žmonių, kiek mažiau vidutinio ir mažiausiai jauniausio amžiaus. Dažniausiai kalbama aukštaičių tarme ir kone triskart rečiau žemaitiškai, dzūkiškai ir rečiausiai suvalkietiškai. Tarmės paprastai vartojamos bendraujant su tos šeimos, kurioje gimė ir augo, nariais. Vilniečiai patvirtino įsigalėjusią nuostatą, kad tarmiškai tinkama kalbėti tik buityje, privačioje aplinkoje. Vis dėlto tarmių atžvilgiu lietuvių tautybės vilniečių nuostatos yra gana teigiamos. Didžioji dauguma pritaria nuomonei, kad tarmės yra mūsų turtas ir jas reikia išlaikyti, jomis kalbėti. Tik paradoksalu, kad mokantieji kalbėti tarmiškai vis rečiau savo vaikams ir anūkams perduoda savo tarmę, ir tai skatina tarmių nykimą. [Iš straipsnio, p. 227-228]Reikšminiai žodžiai: Daugiakalbystė; Kalbos miestuose; Tarmės miestuose; Sociolingvistika; Multilingualism; Languages in cities; Dialects in cities; Sociolinguistics.

ENThis sociolinguistic survey of Vilnius has covered the following issues: the use of native and non-native languages, proficiency levels in the different languages, the relationship between ethnicity and the mother tongue, language use in public and private spaces, attitudes to language, awareness of regional dialects and so on. A total of 902 respondents took part in the survey in Vilnius (54% Lithuanian, 18% Polish, 14% Russian, 6% Belarusian, 2% Ukrainian, 1% Jewish and 5% of other ethnic origin). The results of the survey show that the inhabitants of Vilnius, regardless of their linguistic background, consider their native language to be the 'most beautiful' language and English the 'most prestigious' language. Of the respondents, 10% (typically Polish or Russian) say that they have one native language. Only 1% admit that they know only their native language. The majority of the respondents can use three or four languages. The most common languages are Lithuanian, Russian, Polish and English. However, it is not popular among the inhabitants of Vilnius to learn languages or improve specific language skills in formal educational settings. It is likely that in the long run English will become the second most commonly used language in Vilnius after Lithuanian. The study shows that the number of young people who can speak Russian is decreasing. The Lithuanian respondents who can speak Russian note that they feel more comfortable in their social life if they can communicate with the Russian speaking ethnic groups living in Vilnius. Their ability to use English is more often associated with studies abroad or better job opportunities.Every third non-Lithuanian respondent who speaks Lithuanian with an accent experiences certain psychological problems; they feel embarrassed about speaking Lithuanian at work and in public places such as shops or administrative institutions, as well as at social gatherings where they have to communicate with Lithuanian colleagues and friends. In conversations with speakers of languages other than their own, most respondents tend to use the language of the interlocutor, if they can speak it. Poles tend to use Lithuanian and Russian with native speakers of these languages. Russians tend to use Lithuanian with Lithuanians, whereas they prefer using Russian with Poles, because the majority of Poles in Lithuania have a good command of Russian and also consider Russian to be one of their native languages. Lithuanians tend to stick to Lithuanian when they communicate with Poles. Over half of the respondents in Vilnius can use regional dialects. The most common is the aukštaičių (northern) dialect; the žemaičių (western) and dzūkų (southern) dialects are each used by a third of the dialect speakers; and the suvalkiečių (south-western) dialect is the least common. Regional dialects are used mainly for communication in the family. The inhabitants of Vilnius have supported the prevailing idea that regional dialects are only appropriate for communication in the private domain. Overall attitudes towards regional dialects, however, are rather positive. The overwhelming majority of respondents believe that dialects are valuable heritage and should therefore be maintained. Dialect users, however, are reluctant to teach their children and grandchildren to use them and this has a destructive effect on the dialects' vitality. [From the publication]

Subject:
Kalbotyra / Linguistics
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/85266
Updated:
2022-01-26 20:38:44
Metrics:
Views: 86
Export:
Download