LTŠiame skyriuje bandoma išsiaiškinti, ar šiuolaikinės globalizacijos - Rytų ir Vakarų kultūros įtakos - sąlygomis nesiaurėja tarmių vartojimas miestuose, ar bendrinės lietuvių kalbos išplėtimo ribos neskatina tarmių nuvertėjimo, ar tarmės netrukdo žmonėms jaustis visaverčiais ir šiuolaikiškais žmonėmis, ar tarmė yra būtent tas skiriamasis požymis, leidžiantis atpažinti žmogaus tapatybę? Turint galvoje mūsų projekto tikslus ir uždavinius, visų pirma rūpėjo Lietuvos didžiųjų miestų - Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno - gyventojų tarmių vartojimas ir kalbinės nuostatos, t. y. kalbos vartotojų požiūris j tarmes, tarminio kodo vertinimas, susijęs su paties kalbėtojo ir kitų vartojamais kodais. Juk nėra abejonių, kad miestuose daug greičiau pereinama nuo tarmės prie bendrinės kalbos, kaip kad čia sparčiau ir viena kalba keičia kitą. Šis procesas yra padiktuotas pačios urbanizacijos, čia sutelktos pramonės ir įvairiakalbių gyventojų. Miestų ir miestelių kalbinės nuostatos tebėra neatsakyti klausimai, dabartiniu metu gyvai tyrinėjami tiek sociologų, tiek humanitarų (apie tai žr. Ramonienė 2006: 137-138; plg. dar Saville-Troike 1990: 181-182; Giles, Coupland 1991; Brown 2006: 329-330) ir padedantys kalbos planuotojams apsispręsti, kuria linkme tie savaiminiai kalbiniai poslinkiai turėtų vykti ir kaip būtų galima juos valdyti, kokią kalbos politiką formuoti.Čia, kaip ir visoje monografijoje, remiamasi projekto kiekybinės apklausos medžiaga (apie tai žr. Įvade) bei giluminiais interviu, atliktais ir išanalizuotais šio skyriaus autorės. Tad visų pirma keliami klausimai, ar miestiečiai lietuviai apskritai skiria tarminius kodus, ar jie dar moka kalbėti tarmiškai, kokiose situacijose bendraujama tarmiškai, ar galima prognozuoti, kad po kurio laiko tarmės gali visiškai pasitraukti iš viešojo bendravimo sferos, ar miestuose nemenkėja tarmės prestižas ir ar čia įsigali vien bendrinė kalba. Taip pat analizuojamos kalbos vartotojų nuostatos dėl tarmių. Kiekybinės analizės duomenimis, santykis tarp miestiečių lietuvių, suprantančių ir nesuprantančių tarmiškai, yra akivazdus: lengvai atpažintų tarmiškai kalbantį daugiau nei trečdalis visų lietuvių (36,3 proc), o 44,2 proc. gyventojų būtų svarbu, būtent kokia tarme kalbama. Neatpažįstančių konkrečios tarmės ar visai nieko nežinančių apie tarmes yra palyginti mažai (13-7 proc). [Iš straipsnio, p. 91]Reikšminiai žodžiai: Daugiakalbystė; Kalbos miestuose; Tarmės miestuose; Sociolingvistika; Multilingualism; Languages in cities; Dialects in cities; Sociolinguistics.
ENThis chapter focuses on the use of regional dialects in cities - the aukštaičių (northern Lithuanian) dialect; the žemaičių (western) dialect; the dzūkų (southern) dialect; and the suvalkiečių (south-western) dialect. The analysis includes dialect-related awareness and attitudes as well as the relationship between the dialect codes and other linguistic codes used in the cities. An attempt is made to find out whether or not regional dialects are becoming endangered in the cities as a result of various cultural influences and globalisation; whether or not dialects are becoming depreciated due to the expansion of standard Lithuanian; whether or not using dialects affects the image of a modern citizen; and whether or not dialects are distinctive features of a persons identity. The research questions also include the ability of city inhabitants to distinguish between dialects and to use a dialect; the situations in which dialects are used; the prestige of dialects; and the future of dialects in the cities. The study has shown that city inhabitants have generally positive attitudes towards regional dialects. The results of the quantitative analysis can be summed up as follows: 1) City inhabitants distinguish between the regional dialect codes - over one third of the respondents would be able to identify specific dialects. 2) Over half of the respondents have good or average dialect comprehension skills. 3) Overall, the respondents have no difficulty understanding the aukštaičių dialect, but there are some differences between the cities; the aukštaičių dialect is best understood in Vilnius, the aukštaičių and the suvalkiečių dialect in Kaunas, and the žemaičių dialect in Klaipėda. 4) Over half of the respondents (60%) report that they can use a regional dialect.5) There is a connection between the ability to use a dialect and the respondent's age; 70% of the senior group and only 40% of the youngest group can use a dialect. 6) There is also a correlation between the respondents' ability to use a dialect and their regional self-identification; dialects are used more commonly by those city inhabitants who identify themselves with a specific ethno-geographical region of Lithuania (77.1%) or with their birthplace in a rural area (72.4%) than by those who identify themselves with the city they live in. 7) The context for the use of dialects is quite restricted, as dialects are seen as most appropriate for informal communication whereas formal communication requires standard language use. 8) In the cities under investigation the most commonly used dialects are aukštaičių followed by dzūkų in Vilnius, aukštaičių followed by suvalkiečių in Kaunas and žemaičių in Klaipėda. 9) The question about attitudes also reveals differences between the cities; overall, just over half of city inhabitants encourage their children to use dialects, but in Klaipėda this view is slightly more common than in the other cities. Kaunas has the biggest proportion of respondents who believe that the use of a dialect is incompatible with the image of a modern person. [From the publication]