Tautinių mažumų vaikų teisės: reglamentavimo ir įgyvendinimo iššūkiai

• MRU CRIS: knygos tekstas

LTVaikai yra ypatinga visuomenės grupė, kurių teisės ir teisėti interesai privalo būti užtikrinti. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek ir tarptautinės sutartys, įskaitant Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, bei ordinarinė teisė įtvirtina prioritetinę tėvų teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti jiems sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų pasirengęs savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų. JT Vaiko teisių konvencijos 2 straipsniu garantuojamos visos Konvencijoje numatytos teisės be jokios diskriminacijos: nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitokių aplinkybių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas pabrėžia, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas yra konstatavęs, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Keista, tačiau dar vis tenka įrodinėti, kad vaikas yra teisės subjektas, tik dėl savo amžiaus ir nebrandumo nesugebantis pats pasirūpinti savo teisių ir teisėtų interesų apsauga, todėl pirmiausia vaiko tėvai yra atsakingi už savo vaiką ir jo interesų užtikrinimą.Tiek Konstitucija, tiek ir tarptautinės sutartys įtvirtina ir valstybės pozityvią pareigą teikti paramą tėvams, gerbti žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą. Kaip jau buvo minėta, visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų tautybės, odos spalvos, kalbos ar praktikuojamos religijos, užtikrinamos tos pačios teisės, tačiau vaikams iš tautinių mažumų bendruomenių valstybė privalo taikyti tam tikras garantijas, sudaryti sąlygas, išlaikant vaiko tautinį identitetą, vystytis ir tapti visaverčiu visuomenės nariu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 37 straipsnis garantuoja piliečiams, priklausantiems tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Pagarba kito žmogaus savitumui yra neatskiriama modernios, laisvos visuomenės vertybė. Lietuvai nuo seno būdinga gyventojų įvairovė − čia nuolat gyveno įvairių tautų ir kultūrinio savitumo gyventojai. 2011 m. duomenimis, tautinės mažumos sudarė 16,13% visų šalies gyventojų, iš jų didžiąją dalį sudarė lenkų (6,6 %) ir rusų (5,4 %) tautybės asmenys. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai pasirinkti, ar jis nori būti laikomas tautinės mažumos atstovu, tačiau tai nereiškia, kad asmuo gali savavališkai pasirinkti tautinę mažumą ir pasiskelbti jos nariu. Taip pat niekas negali versti žmogaus daryti vienokį ar kitokį pasirinkimą. Toks pasirinkimas turi būti pagrįstas objektyviais kriterijais, susijusiais su tam tikra bendruomene, socialiniais ir kultūriniais ryšiais, taip pat kalba, religija ir kultūra. Šioje studijoje nenagrinėsime visų vaiko teisių, jų reglamentavimo ir įgyvendinimo problemų, o visą dėmesį skirsime tautinių mažumų bendruomenių vaikų interesų užtikrinimo iššūkiams, su kuriais susiduria ne tik mūsų valstybė, kurių sprendimų ir balanso tarp daugumos ir mažumos interesų užtikrinimo ieško ne tik naujos demokratijos valstybės, bet ir tarptautinės institucijos.Reikšminiai žodžiai: Tautinės mažumos; Tautinių mažumų vaikų teisės; Vaikų teisė į švietimą; Ethnic minorities; Ethnic minorities children rights; Children's right to education.