Tautinių mažumų apsauga europos sąjungos teisėje
LTTautinių mažumų apsauga yra gana naujas reiškinys dabartinėje Europos Sąjungos teisėje. Europos Sąjungos teisės aktų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos analizė parodo, kad tautinių mažumų apsaugos teisinių nuostatų taikymas ES institucijų praktikoje yra gana retas įvykis. Įsteigus Europos Bendrijas tautinių mažumų apsaugos tikslas integracijos kontekste nebuvo keliamas. Tačiau tolesnis Europos Sąjungos teisės vystymasis parodo, kad Europos Sąjungos steigimo sutarčių pagrindu pradėtas taikyti bendrasis diskriminavimo draudimo principas, o dar vėliau žmogaus teisių apsaugos principas įgauna naują taikymo praktiką tautinių mažumų teisių apsaugos srityje. Nevienareikšmė padėtis tautinių mažumų teisių apsaugos srityje išliko iki Lisabonos sutarties pakeitimų įsigaliojimo 2009 metais. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, turėjusi neprivalomosios teisės galią, šiuo metu tapo Europos Sąjungos pirminės teisės šaltiniu. Ypatingą reikšmę įgavo Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatos, prie kurių Europos Sąjunga siekia prisijungti. Tokiomis aplinkybėmis tautinių mažumų teisių apsaugai reikšmingos Konvencijos nuostatos taptų taikytinos Europos Sąjungos teisėje. Nors tautinių mažumų pagrindu Konvencija nėra Europos Sąjungos teisės šaltinis, tačiau jos nuostatos daro įtaką vertinant naujų valstybių narių priėmimą į Europos Sąjungą. ES institucijų veikloje šios Konvencijos reikalavimai vertinami kaip acquis communautaire dalis, kurią būtina įgyvendinti valstybėms kandidatėms į ES narius. Atsižvelgiant į tai darbe analizuojamos tautinių mažumų teisių apsaugai reikšmingos šios Konvencijos nuostatos. Galiojančiose Europos Sąjungos teisės normose galima pastebėti, kad mažumų teisių apsaugos padėtis Europos Sąjungos teisėje yra dvejopa - tarp negatyvios ir pozityvios diskriminacijos.Tai gana specifinė padėtis, nes steigimo sutarčių nuostatos dėl diskriminavimo nesikeitė nuo pat jų įsigaliojimo. ES teisėje vystėsi diskriminacijos dėl pilietybės ir kitų pagrindų sąvokos, tačiau ne diskriminacijos dėl priklausymo tautinei mažumai. Be to, specifinių tautinių mažumų teisių statusas yra daugiau siejamas su priklausomybe tam tikroms etninėms grupėms, kurių nariai nebūtinai yra tos valstybės piliečiai. Galima teigti, kad tautinių mažumų apsauga yra labiau orientuota į skatinamuosius veiksmus (angl. affirmative actions) asmenims, kurie priklauso tautinėms mažumoms. Pastarojoje darbo dalyje, be nurodytos problematikos, nagrinėjami pačių tautinių mažumų požymiai Europos Sąjungos teisėje. Kitoje darbo dalyje nagrinėjamas tautinių mažumų apsaugos reglamentavimas ir jo santykis su Europos Sąjungos vidaus rinkos pagrindinėmis laisvėmis: laisvu prekių judėjimu, laisvu asmenų judėjimu, paslaugų teikimo bei įsisteigimo laisve, laisvu kapitalo judėjimu. Vienu atveju ES pagrindinės laisvės gali veikti tautinių mažumų teisių apsaugą kaip kompensavimo mechanizmas, o kitu atveju tautinių mažumų apsaugos poreikiai gali riboti ES pagrindinių laisvių veikimą pačioje ES vidaus rinkoje. Todėl darbe daug dėmesio skiriama ESTT praktikai. Be to, analizuojami teisės aktai, kurie yra taikomi tautinių mažumų teisių apsaugai Europos Sąjungos teisėje. Paskutinėje skyriaus dalyje pateikiamos atliktos analizės išvados. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Tautinės mažumos; Tautinių mažumų apsauga; Europos Sąjungos teisė; Europos Sąjungos vidaus rinka; Ethnic minorities; National minorities protection; European Union law; European Union internal market.
